Pagaliau išsiaiškinta, kaip lėtūnai ištveria ekstremalias sąlygas ()
Lėtūnui atsidūrus nepalankioje aplinkoje, aukštas laisvųjų radikalų lygis jų ląstelėse įjungia miego būseną, kurioje jie gali ištverti ekstremalius sunkumus
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Lėtūnai garsėja atsparumu ekstremalioms sąlygoms – dabar žinome, kaip jiems tai pavyksta. Maži molekuliniai jutikliai jų ląstelėse gali aptikti per didelį jas žalojančių molekulių, vadinamų laisvųjų radikalų, lygį ir sukelti miego būseną.
Kartais vadinami vandens meškutėmis, lėtūnai yra aštuonkojai, mikroskopiniai bestuburiai, aptinkami visame pasaulyje. Susiklosčius nepalankiomis sąlygoms, pavyzdžiui, žemai temperatūrai ar intensyviai radiacijai, šie padarėliai susisuka į sausą kamuoliuką, vadinamą statinaite ir panyra į gilią hibernaciją.
„Lėtūnai ekstemaliose aplinkose neklesti, bet gali jas peržiemoti,” sako Derrickas Kollingas iš Vakarų Virginijos Marshall universiteto. „Norėjome suprasti, kaip jiems tai pavyksta.”
Tiriamus lėtūnus Kollingas su kolegomis veikė aukštu vandenilio peroksido, cukraus ar lygiu, cukrumi ar druska, arba −80°C (−112°F) temperatūra, kad šie pereitų į statinaitės būsena. Toks stresas paskatina lėtūnų organizmą gaminti kenksmingus, itin reaktyvius laisvuosius deguonies radikalus.
Tada šie laisvieji radikalai ima reaguoti su kitom,is molekulėmis, sako komandos narys Leslie Hicks iš Šiaurės Karolinos universiteto Chapel Hille. Svarbiausia, kaip išsisiaškino komanda, kad laisvieji radikalai oksiduoja aminorūgštį cisteiną, vieną iš kūno baltymus sudarančių statybinių blokų. Ši reakcija pakeičia baltymų struktūrą ir funkcijas, signalizuodama panirti į anabiozę.
Eksperimentuose, kuriuose cisteinui nebuvo leidžiama oksiduotis lėtūnai nesugebėjo pereiti į statinaitės būseną. „Cisteinas veikia kaip savotiškas reguliuojantis jutiklis,“ sako Hicks. „Jis suteikia lėtūnams galimybę jausti aplinką ir reaguoti į stresą.“
Sąlygoms pagerėjus, cisteinas nebesioksiduodavo, ir lėtūnai prabusdavo.
„Ar tai visuotinai išlikęs apsaugos mechanizmas, ar būdingas tik lėtūnams, iš tiesų svarbus klausimas,“ pažymi Hicks. Atsakymas į jį gali padėti mums geriau suprasti senėjimo procesą ir netgi suteikti galimybę ištverti ilgalaikes kosmines keliones, sako ji.
Chen Ly
www.newscientist.com
Žurnalo nuoroda:PLoS One DOI: 10.1371/journal.pone.0295062