Gyvybė Marse gali gyventi giliai po žeme ()
Raudonosios planetos Akidalijos lygumos regionas gali atitikti visas metaną išskiriančių bakterijų gyvavimo sąlygas
© NASA/JPL/USGS
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Specifinis regionas nustatytas kaip potenciali dabartinės Marso gyvybės vieta – organizmai gyvena giliai po žeme.
Andrea Butturini iš Barcelonos universiteto su kolegomis tyrinėjo įmanomas gyvų organizmų buvimo vietas Marse, didžiausią dėmesį atkreipdami į plotus, kuriuose yra tinkamas vandens, šilumos ir energijos kiekis būtinas egzistuoti gyvybei.
Pasinaudodami Marsą aplankiusių orbiterių ir roverių duomenimis, tyrėjai atrado, kad Akidalijos lygumoje – 3000 kilometrų pločio šiauriniame Marso pusrutulyje – sąlygos atrodo tinkamos metanogenams, metaną išskiriančias bakterijas, 4,3 – 8,8 kilometrų gylyje.
„[Tai yra] perspektyvus tikslas būsimoms misijoms, ieškosiančioms Marse egzistuojančios popaviršinės gyvybės,” rašo tyrėjai.
Žemėje metanogenai aptinkami įvairiose aplinkose, nuo šlapynių iki vandenyno gelmių. Kai kurios iš šų vietų, tokių, kaip itin sūraus vandens kišemės jūros dugne, yra, pasak Butturini ir jo kolegų, „hipotetinių Marso gyvenamų gelmių analogai“.
|
Žemas slėgis ir temperatūra Marso paviršiuje – NASA Perseverance roveris užfiksavo nuo -93 iki 17°C – atitolina tenykštės gyvybės egzistavimą. Bet po žeme, vandenys iš planetos praeities, ir iš planetos formavimosi bei tokių elementų, kaip toris, radioaktyvaus skilimo skleidžiama šiluma bei cheminė energija gali suteikti gyvybei gyvybės išlikimui reikiamus ingredientus.
„Teoriškai, energijos pakanka labai lėtai gyvybei,” sako Jon Telling iš Newcastle'o universiteto, JK. „Bakterijų dalnimosi terminai gali būti šimtai metų,“ sako jis, kai tuo tarpu bakterijos Žemės laboratorijose „idealiomis sąlygomis gali pradėti dalintis ir augti per 20 minučių“.
Naudodami Marso orbiterių duomenis, Butturini su kolegomis identifikavo kelis Marso regionus, kuriuose pakako torio šiai energijai. Derindami tai su ledo mėginių, kuriuos paėmė tokios misijos, kaip Kinijos Zhurong roveris duomenimis, jie gavo „stipriausią taikinio plotą Akidalijos lygumos pietų vidutinėse platumose“, rašo jie, o konkrečiai, 4,3 – 8,8 kilometrų gylyje, kur sąlygos gali palaikyti su Marso dirva sumišusį skystą vandenį, nes numanomai ten temperatūra yra nuo 0 iki 10°C.
„Požeminių nišų, galinčių išlaikyti nuo paviršiaus nepriklausomų ekosistemų potencialas nėra mokslinė fantastika,“ sako Tellingas.
Visgi, pasiekti tokias gelmes ir pažiūrėti ar gyvybė ten iš tiesų egzistuoja, būtų itin sunku. „Ir Žemėje tai atlikti labai sunku,“ sako Tellingas. „Į tokias gelmes įsigręžti be didelių pilotuojamų misijų būtų labai sunku.”
Būsimas Europos kosmoso agentūros (European Space Agency – ESA) Rosalind Franklin roveris, kurio paleidimas numatytas 2028 m., turės kasinėjimo grąžtą, bet jis bus tik 2 metrų. Ar kokie nors keliais kilometrais giliau esantys metanogenai galėtų pateikti gyvybės įrodymus tokiame nedideliame gylyje, „iš tiesų nežinia“, sako Kevinas Olsenas iš Oxfordo universiteto.
Lig šiol, metano Marse iš biologinių šaltinių paieškos, naudojant ESA Trace Gas Orbiter zondą, buvo nesėkmingos. „Metano fiksavimai yra sporadiški,“ sako Olsenas. „Sunku pasakyti, iš kur jis atsiranda.
Visgi potencialiai gyvybei tinkamų vietų Marse identifkavimas yra naudingas būsimam tyrimui, sako Tellingas. „Jei norime ieškoti dabar Marse esančios gyvybės, reikia žvelgti gilyn,” sako jis.
Jonathan O’Callaghan
www.newscientist.com
Nuoroda:arXiv DOI: 10.48550/arXiv.2411.15064
