Minint „siaubingiausios kelionės pasaulyje“ 100 metų jubiliejų (Video) (0)
Lygiai prieš 100 metų garsus anglų keliautojas kapitonas Robertas Falconas Scottas išsiruošė į ekspediciją, kurios tikslas buvo pirmiems pasiekti Pietų ašigalį. Nors nepavyko pasiekti nei šio tikslo, nei sugrįžti gyviems, Scotto ekspedicija atsidūrė garbingose mokslo istorijos puslapiuose.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pirmoji ekspedicija vyko 1901–1904 m. – laivu „Discovery“ Skotas tyrinėjo Antarktidos krantus ties Roso jūra. Žiemojo Roso saloje.
Tačiau Robertas Skotas labiausiai išgarsėjo savo antrąja ekspedicija. 1910 m. birželio 1 d. Skotas su bendražygiais laivu „Terra Nova“ išplaukė iš Londono. Palei Afrikos ir Australijos krantus 1911 m. sausio 4 d. pasiekė Roso salą. Iš čia ekspedicijos dalyviai ponių ir šunų kinkiniais pasileido Pietų ašigalio link. Tačiau poniai nepateisino į juos dėtų vilčių ir didelę kelio dalį keliautojai turėjo keliauti pėsčiomis. Skubėti vertė noras būti pirmaisiais žmonėmis, pasiekusiais Pietų ašigalį – mat tuo pat metu į Antarktidą išplaukė ir jų konkurentai iš Norvegijos – tokio pat tikslo vedina mokslinė ekspedicija, vadovaujama Roaldo Amundseno.
Kapitonas R. F. Scotto vadavaujama penkių žmonių ekspedicija lenktynes pralaimėjo (Pietų ašigalį pasiekė mėnesiu vėliau, nei R. Amundsenas), o keliaudami atgal visi tragiškai žuvo likus vos 11 km iki pagalbinės stoties.
Keliautojų kūnai buvo rasti po 8 mėnesių. Jų palapinėje rasti dienoraščiai, 16 kg fosilijų ir filmuotos medžiagos juostos. Keliautojai iki pat galo laikė visus tyrinėjimo duomenis, nors jei būtų juos išmetę, kad palengvintų savo krovinį, galbūt, galėjo ir pasiekti stotį. Mokslininkai iki galo liko ištikimi savo aistrai.
Ekspedicijos tikslas buvo ne vien pasiekti ašigalį, bet ir ištirti Didžiųjų pietinių teritorijų – Antarktidos – gamtą. Turbūt dvigubas tikslas ir nulėmė tragišką ekspedicijos likimą, tačiau tuo pačiu labai paskatino mokslo raidą.
Imperatoriškojo pingvino kiaušiniai
R. F. Scotto ekspedicija iš viso dokumentavo 2000 gyvūnų, iš kurių 400 buvo naujos rūšys, tačiau svarbiausias jų radinys – trejetas karališkųjų pingvinų kiaušinių.
XX a. pr. buvo manoma, kad pingvinai, kaip neskraidantys paukščiai, yra patys primityviausi iš visų paukščių, todėl žūtbūt reikėjo rasti jų kiaušinius su gemalu, kuris, neva, turėjo atskleisti trūkstamą grandį tarp dinozaurų ir paukščių. Iki tol šie pingvinai buvo jau matyti tyrinėtojų, bet dar niekam nebuvo tekę rasti kiaušinių.
Surastų kiaušinių tyrimai padėjo įminti daug mįslių, o svarbiausia, evoliucijos teorija galėjo toliau progresuoti atsikračiusi neteisingų prielaidų. Moksliniams tyrimams taip pat labai padėjo ir keliautojų surinkta pingvinų oda. Net ir šiais laikais ji tebėra išsaugota, ji lyginama su dabartinių gyvūnų odą ir stebima kokie pesticidai jau pasiekė Antarktidą.
Augalo fosilija
Viena svarbiausių R. F. Scotto rastų fosilijų buvo prieš 250 mln. metų augęs medis panašus į dabartinį buką. Tyrinėtojai keliaudami atgal išsuko iš kelio tam, kad aplankytų Buckley kalną ir pamėgintų surasti augalų fosilijų. Jau tada trūkstant maisto ir siaučiant atšiauriam orui mokslininkai ryžosi rizikuoti.
Tuo metu buvo iškelta teorija, kad Antarktida kadaise galėjo būti vieno didžiulio žemyno dalis, o klimatas joje buvo visiškai kitoks nei yra dabar – daug švelnesnis ir jame žaliavo miškai. Tačiau teorijai patvirtinti reikėjo neginčijamų įrodymų.
R. F. Scotto rasta fosilija patvirtino šią teoriją ir paspartino geologijos mokslo raidą.
Laukinė gamta
Ekspedicijos metu pirmą kartą buvo panaudota filmavimo kamera tiriant gamtą. Nufilmuota medžiaga padėjo pagrindus tam, kad visos mokslinės ateities ekspedicijos būtų filmuojamos.
Ekspedicijos fotografas Herbertas Pontingas ateities kartoms paliko puikios kokybės nuotraukų, kurioje užfiksavo iki tol niekam neregėtų gyvūnų, parodė jų gyvenimo detales.
Meteorologija
Gaila, tačiau pražuvusiai ekspedicijai tiesiog nepasisekė. 1912 m. kovo mėnesį orai pasitaikė itin nesvetingi. Keliautojų užrašuose minima, kad termometro stulpelis rodė -40 laipsnių Celcijaus, nors paprastai tokiu metu temperatūra būna apie -28 laipsnius.
Dienoraščio įrašai suteikė daug duomenų kaip keičiasi orai, kaip kinta temperatūra, kokie vyrauja vėjai Antarktidoje. Tragiška keliautojų žūtis paskatino atidžiau ištirti ir temperatūras įvairiuose Antarktidos regionuose ir atidžiau planuoti ateities ekspedicijas.
Grybelio palikimas
2011 m. restauruojant R. F. Scotto trobelę darbininkai ant medinių sienų rado keistų grybelių. Iš Minesotos universiteto (JAV) iškviestas biologas Robertas Blanchette patvirtino, kad tai visiškai naujos, nematytos grybelių rūšys. Tokius duomenis patvirtino DNR tyrimai ir buvo atmestos abejonės, kad šie galėjo atkeliauti kartu su darbininkų įranga.
Šie grybeliai buvo rasti ir visiškai priešingose Antarktidos dalyse.
„Ekspedicijos tikslas buvo atrasti kiek įmanoma daugiau naujų rūšių šioje unikalioje Antarktidos ekosistemoje. Jos dalyviai mums tebepadeda ir dabar, praėjus 100 metų, atrasti naujas rūšis“, – kalbėjo R. Blanchette.
---
1912 m. lapkričio 12 d. suradus sušalusius ekspedicijos dalyvių kūnus, vos 11 mylių nuo maisto sandėlio, pačioje Antarktidoje supiltas ir kapas, kuriame palaidotas Skotas ir kiti žuvę bendražygiai. Ant kapo užrašyti šie žodžiai: „Kovoti ir ieškoti, rasti ir nepasiduoti“. Skoto ekspedicija dažnai vadinama „Siaubingiausia kelione pasaulyje“.
