Kodėl saldainiai vadinami „Paukščių pienu“ – kas iš tikrųjų juos išrado? ()
Delikatesas nebuvo išrastas SSRS.
© Ra Boe, CC BY-SA 2.5 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Ptasie_mleczko_2007_by_RaBoe_02.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tarp daugybės skirtingų saldumynų ypatingą vietą užima saldainiai „Paukščių pienas“ – jų skonis pažįstamas visiems nuo vaikystės.
Paukščių pienas mituose ir pasakose
Lietuvių ir kitų tautų folklore sąvoka „paukščių pienas“ dažniausiai nereiškia konkretaus produkto, o greičiau simbolizuoja neįmanomą dalyką arba didžiausią įsivaizduojamą prabangą. Tai kažkas, ko gamtoje nėra (arba beveik nėra), todėl tai tampa stebuklo ženklu.
Štai kaip šis fenomenas aiškinamas mitologiniame ir kultūriniame kontekste:
Graikų mitologija: Dievų palaima
Senovės Graikijoje paukščių pienas (ornithon gala) buvo laikomas išskirtiniu delikatesu, kurį ragauti galėjo tik dievai.
Simbolika: Jei kas nors sakydavo, kad ant stalo yra paukščių pieno, tai reiškė, kad šeimininkas yra nepasakomai turtingas ir gali gauti net tai, kas neegzistuoja.
Komedijose: Aristofanas savo pjesėse paukščių pieną minėjo kaip didžiausią laimę ir gerovę, kurią paukščiai gali suteikti žmonėms.
Slavų ir Baltų pasakos: Užduotis jaunikiui
Mūsų regiono pasakose „paukščių pienas“ dažnai pasirodo kaip „neįmanoma užduotis“.
|
Karalius arba piktoji ragana liepia herojui atnešti paukščių pieno, tikėdamiesi, kad jis niekada negrįš. Paprastai herojui padeda stebuklingi gyvūnai arba išmintingas senelis, kuris paaiškina, kad norint gauti šio pieno, reikia rasti stebuklingą paukštę (pavyzdžiui, Gulbę karalienę), kuri pasiverčia moterimi.
Lietuvių sakmės: Rojaus simbolis
Lietuvių tautosakoje paukščių pienas siejamas su „aukso amžiumi“ arba rojumi. Tikėta, kad kažkada pasaulyje visko buvo tiek daug, jog net paukščiai davė,pieną o upės tekėjo medumi. Kai žmonės tapo godūs ir pikti, šios gėrybės išnyko, palikdamos tik legendą apie nepasiekiamą pilnatvę.
O kaip yra iš tikrųjų?
Nors tai skamba kaip mitas, kai kurie paukščiai iš tiesų gamina medžiagą, vadinamą „paukščių pienu“ (angl. crop milk):
Balandžiai, flamingai ir imperatoriškieji pingvinai savo gūžyje gamina maistingą masę jaunikliams maitinti.
Tai nėra tikras pienas (jame nėra laktozės), tačiau jis atlieka tą pačią funkciją. Tikėtina, kad senovės stebėtojai, matydami, kaip paukščiai maitina jauniklius iš snapo į snapą balta mase, ir sukūrė šiuos mitus.
Šiuolaikinė legenda: Saldainiai
Daugeliui „paukščių pienas“ šiandien asocijuojasi su puriu desertu. Šis pavadinimas buvo pasirinktas būtent dėl mitologinės prasmės – norėta pabrėžti, kad saldainiai yra tokie skanūs ir lengvi, jog atrodo lyg būtų iš kito, stebuklingo pasaulio.
Kuri šalis išrado paukščių pieną?
Pirmieji saldainiai su baltu suflė įdaru, aplieti šokoladu, pasirodė Lenkijoje. 1936 m. Lenkijos konditerijos fabriko E. Wedel savininkas Janas Wedelis išrado unikalų receptą. Remiantis oficialia bendrovės istorija, Wedelis įkvėpimo gaminio pavadinimui sėmėsi iš kelionių į Prancūziją, kai jis savęs paklausė: „Kas galėtų suteikti daugiau laimės žmogui, kuris jau viską turi?“ Tada jis pagalvojo: „Galbūt tik paukščių pienas“ (lenkiškai saldainiai žinomi kaip Ptasie mleczko).
Žinoma, nebuvo jokių kalbų ir mitų apie tai, kuris paukštis duoda paukščio pieno – tiesiog deserto skonis buvo toks švelnus, o saldainių tekstūra – lengva ir gaivi, kad to meto konditeriai negalėjo rasti geresnio palyginimo. Tradiciniai skanėstai pagal Wedelio receptą gaminami su vanilės skonio ir aromato įdaru, tačiau galite rasti ir tokių skanėstų su citrina, kokosu ar šokoladu.
Kaip paukščių pienas atsirado SSRS?
1967 m. tuometinis Sovietų Sąjungos maisto pramonės ministras Vasilijus Zotovas išvyko į komandiruotę į Čekoslovakiją ir ten paragavo saldainių „Paukščių pienas“ – bet recepto jis negavo. Tada, grįžęs į Sąjungą, jis iškėlė užduotį sovietiniams konditerių meistrams – patiems paruošti lygiai tokį patį delikatesą.
Tais pačiais metais, turėdama tik Zotovo iš Čekoslovakijos atvežtą pavyzdį, Vladivostoko konditerijos fabriko technologė Ana Čulkova pateikė saldainių pavyzdį, artimą originalui. Rezultatas visiškai patenkino ministrą, ir „Paukščių pienas“ buvo pradėtas pardavinėti. Čulkovos receptas buvo pripažintas geriausiu iš visų kitų SSRS siūlytų variantų.
Tais laikais specialistai, kurie parodė geriausius rezultatus, privalėjo mokyti „atsiliekančius“ kolegas, todėl kitų gamyklų konditeriai buvo informuojami, iš ko gaminamas „Paukščių pienas“ – saldainiuose buvo natūralus želatinos pakaitalas – agaras, todėl desertą buvo galima laikyti tik 15 dienų. Dešimtajame dešimtmetyje konditeriai buvo priversti keisti deserto gaminimo technologiją, kad sumažintų jo savikainą, todėl dabar, dėl daugybės konservantų ir pakaitalų, „Paukščių pienas“ gali būti tinkamas vartoti du mėnesius po pagaminimo ir net ilgiau.
Kaip atsirado paukščių pieno tortas?
Be to paties pavadinimo saldumynų, Sovietų Sąjungoje buvo ir tortas „Paukščių pienas“, tačiau jis pasirodė daug vėliau nei jo „mini versija“. Yra dvi versijos apie jo išradimo datą ir aplinkybes, kurias abi vienija tik autoriaus vardas – Vladimiras Guralnikas.
Šis vyras 1978 m. buvo Maskvos restorano „Praga“ šefas, o kai kurių šaltinių teigimu, 1974 m. jis pats sugalvojo tokį tortą, kitų teigimu – jis buvo pagamintas po ketverių metų, bendradarbiaujant su restorano personalu. Nepriklausomai nuo versijos, torto receptas buvo tas pats – keksiukų tešla, sviesto sluoksnis, kondensuotas pienas, cukrus, agaras ir baltymai. Galiausiai konditeriai gaminį aptepė storu lydyto šokolado glaistu.
Įdomu tai, kad „Paukščių pienas“ buvo pirmasis tortas SSRS, kurio receptas buvo oficialiai patentuotas. Nepaisant to, kad restorane buvo pastatytas atskiras cechas tokiam desertui, paprastiems sovietų piliečiams nebuvo lengva nusipirkti „Paukščių pieno“ šiaip sau.
