1592 metais Galilėjui teko palikti Pizos universitetą, nebenorėjusį turėti reikalų su jo išsišokimais. Tačiau Padua universitetas gana noriai priėmė mokslininką, ir suteikė jam daugybę laisvės tęsiant darbus. Materialinė sėkmė ir profesinis pripažinimas augo. Be kita ko, Galilėjus sutiko moterį, Mariną Gambą, su kuria susilaukė trijų nesantuokinių vaikų. Nors Galilėjus save laikė dorovingu kataliku, tačiau nenusigręždavo nuo malonumų – mėgo vyną, moters kompaniją ir kitas pramogas. Taip pat, nematė didelio santuokos reikalo.

Kadangi jo dukros gimė iš nesantuokinių santykių, Galilėjus manė, jog ir joms nedera susituokti. Todėl su jo valia, abi dukros pateko į vienuolyną. Būdamas garbingo amžiaus Galilėjus prisipažino, jog 18 ilgų metų praleistų dėstant Padua universitete, buvo laimingiausi ir geriausi jo gyvenimo metai. 

Galilėjui dirbant Padua universitete, mokslininkai pradėjo spręsti, kaip galima būtų matuoti temperatūros pokyčius. Mokslininkų grupėje, kuriai priklausė ir Galilėjus, tai tapo populiarus klausimas. Sprendimą 1596 metais pateikė Galilėjus, sukurdamas termometro „protėvį“ – termoskopą. Šis prietaisas neturėjo skalės, kuri rodytų, kokia temperatūra yra. Tačiau remiantis juo, galima buvo sužinoti, ar temperatūra pakilo, nukrito, ar liko tokia pati. Padua universiteto matematikos profesorius Benedetas Kastelis aprašė įtaisą, kurį 1603 matė Galilėjaus rankose: „Jis paėmė nedidelę stiklinę kolbelę, kurios kakliukas buvo apie 40cm ilgio ir plonas kaip šiaudas. Jis kolbelę sušildė savo rankose, o tuomet kakliuką panėrė į indą, kuriame buvo truputis vandens. Patraukus šiltas rankas nuo kolbelės, vanduo iš indo per kokius 20cm pakilo kakliuku į viršų.“ Nuo šio įtaiso, rodančio temperatūros pokyčius, buvo vos keletas žingsnių, iki modernesnio termometro.

1609 metai buvo naujo Galilėjaus gyvenimo etapo pradžia. Tais metais Veneciją, kurioje jis gyveno, pasiekė olandas, su savo išradimu – primityviu teleskopu, kuris vaizdą priartindavo 3 kartus. Olando išradimas buvo panašesnis į inovacinį žaislą, nei mokslinį instrumentą, tačiau sužadino Galilėjaus smalsumą. Tą patį vakarą, išsiprašęs instrumento aprašymą, Galilėjus sukonstravo savąjį, kiek daugiau artinantį teleskopą. Galiausiai, tobulindamas šį įrankį, jis pasiekė 30 kartų artinimą. 

Teleskopo ištobulinimas jam užtarnavo Padua universiteto matematikos katedros vedėjo kėdę bei didelį, 1000 florinų atlyginimą kasmet. Tačiau, svarbiausia, teleskopas atskleidė Galilėjui dangaus paslaptis. Nukreipęs savo teleskopą į aukštybes, Galilėjus išvydo žadą atimantį reginį: „Tai pats nuostabiausias ir žavingiausias reginys, kokį įmanomą išvysti – Mėnulio kūnas, kurio diametras atrodo 30 kartų didesnis, o jo paviršius didesnis beveik 900 kartus, masė – 27 000 kartų didesnė, nei žvelgiant plika akimi; ir dabar kiekvienas iš mūsų, pasikliovęs savo rega, galime įsitikinti, jog mėnulio paviršius nėra lygus ir nupoliruotas, o nelygus ir grublėtas. Visai kaip Žemės veidas, kuris gausus iškilimų, bedugnių ir vingių.“ – taip Galilėjus rašė savo traktate „Žvaigždių pasiuntinys“ (1610), kuris tapo bestseleriu. 

Teleskopo pagalba pasipylė atradimai: įrodyta, jog Paukščių Takas yra sudarytas iš daugybės žvaigždžių, atrasti Saturno žiedai, Saulės dėmės, Jupiterio palydovai, savo orbitomis besisukantys aplink planetą, mėnulio krateriai. Vienas svarbiausių atradimų: Veneros fazės, panašios į mėnulio – tai buvo stipri užuomina, jog ši planeta turi suktis aplink Saulę, o ne apie Žemę. 

1611 metais nukeliavęs į Romą, Galilėjus buvo sutiktas kaip tikra žvaigždė. Pats popiežius jį maloniai priėmė, rūpinosi, kad nieko netrūktų. Visi Romoje buvo sužavėti Galilėjaus atradimais ir teleskopo išradimu, kur jam ir buvo suteiktas „teleskopo“ pavadinimas. Galilėjus buvo priimtas į mokslų akademijos draugiją „Accademia dei Lincei“. 

Nenuorama, nemokantis laikyti liežuvio už dantų

Galilėjus jau buvo laikomas genijumi, vertinamas ir liaupsinamas. Tolygiai augo ir mokslininko drąsa, arogancija bei išdidumas. Tai jį nuolat įveldavo į ginčus, rietenas bei kontraversijas dėl idėjų vagysčių. Kai kuriais periodais jis didžiąją laiko dalį praleisdavo būtent gindamas savo idėjas nuo kritikų. Jis negalėdavo sutvardyti savęs, susidūręs su dogmatišku požiūriu, išliedavo visą save, besąlygiškai stengdamasis įrodyti savo tiesas – nepakentė kvailybės. 

„Jis buvo aistringas ir galingo charakterio, dominuojantis bet kokioje diskusijoje. Jo talentas ir sąmojis padėjo susirasti įvairių draugų universitetuose ir bažnyčiose. Tuo pat metu, jo aštrus sarkazmas skirtas tiems, kurių argumentai neatlaikydavo Galilėjaus įrodymų, užtarnavo jam grėsmingų priešų. Jis gyvenimą praleido ne tik stebėdamas, skaičiuodamas ir tyrinėdamas, tačiau ir ginčydamasis, ir įrodinėdamas. Jo tikslas buvo skatinti naują požiūrį į mokslą“ – rašo Čarlis E. Humelis biografinėje knygoje apie Galilėjų. 

Nors pasižymėjo jau nuo vaikystės tobulintu talentu rašyti, įtaigiai ir gražiai dėstyti mintis, įprastai Galilėjus nevargindavo savęs diplomatija. Kritikams drėbdavo viską, ką galvodavo, su didele sarkazmo doze. „Net nusispjovęs ant žemės, tikriausiai, manytum atradęs naują žvaigždę savo seilių blizgesyje“ – kartą jis ištarė kolegai, suabejojęs jo pastabumo gebėjimais. Kiek vėliau parašęs savo dialogų knygą, kurioje gynė Koperniko idėjas, mėgstamiausius popiežiaus argumentus įdėjo į veikėjo „Simplicio“ lūpas – puskvailio žmogelio, kurio pagrindinis tikslas buvo idiotiškai prieštarauti. Kad ir koks talentingas ir gabus Galilėjus buvo, taktą ir diplomatiją pasitelkdavo ne visada. Kita vertus, nieko kito prietarų amžiuje galbūt ir nelikdavo daryti. Pasakojama, jog vienas iš Galilėjaus kolegų atsisakė pažvelgti pro teleskopą, kadangi bijojo to, ką gali išvysti. Galilėjaus priešininkų skaičius bei agresyvumas augo – tiek dėl kontraversiškų mokslininko teorijų, tiek dėl jo akiplėšiškumo. 

Konfliktas su Bažnyčia ir Aristotelio pasekėjais

Išėjęs į pensiją, Galilėjus galutinai pripažino, jog palaiko Koperniko teoriją, jog Žemė sukasi aplink Saulę, o ne atvirkščiai. Dėl šių pareiškimų Galilėjų pradėjo atidžiai stebėti Inkvizicija. Tačiau Galilėjus nė trupučio neabejojo savo teiginiais, kadangi teleskopas jam suteikė tvirtus įrodymus apie Saulės sistemą.

Vis dėl to, nepaisant prieštaravimų bažnyčiai, Galilėjus išliko tikinčiuoju. Jis tikėjo Biblija, tik manė, jog ji yra labai prastas astronomijos vadovėlis. Galilėjus skatino Senojo Testamento tekstus interpretuoti kaip metaforas, pasakojimus, o ne faktinius duomenis. Jis teigė, jog fizinio pasaulio klausimus mes turime spręsti remdamiesi ne Biblijos autoritetu, tačiau eksperimentais ir empirinėmis patirtimis. Būtent tokio požiūrio laikosi ir dabartinė Romos katalikų bažnyčia. Tačiau Galilėjaus gyvenimo metais tai buvo gana didelis piktžodžiavimas. 

Aršiausias Galilėjaus priešininkų puolimas prasidėjo 1612 metais, vokiečiui Kristoferiui Šeineriui paskelbus apie Saulės dėmių atradimą. Galilėjus visiškai pagrįstai paprieštaravo, jog šias dėmes jis atrado pirmasis: „Iš manęs bando pagrobti man priklausančią šlovę, apsimesdamas, jog nėra skaitęs mano raštų, ir skelbdamasis pirmuoju šių stebuklų atradėju“, – piktinosi Galilėjus. Nors šie kaltinimai galėjo būti skirti visai kitam mokslininkui, Šeineris buvo įsitikinęs, jog Galilėjus apkaltino būtent jį. Tai baisiausiai įsiutino vokiečių mokslininką, o Galilėjus, kaip visuomet, nemokantis patylėti, įsivėlė į aštrų konfliktą. Priešininkai pradėjo ruošti įžūlų planą, kaip atsikratyti Galilėjaus. 

Vienas iš Galilėjaus priešininkų, mokslininkas Lodovikas Kolombe iškėlė klausimą, sužadinusį grandininę reakciją: „Ar judanti Žemė neprieštarauja Šventajam Raštui?“. Bažnyčios etinis ir moralinis mokymas tuo metu stipriai rėmėsi Aristotelio idėjomis. Todėl suabejoti šio filosofo aiškinimais apie gamtos dėsnius, reiškė abejoti visos bažnyčios autoritetu ir morale. Galilėjui, tikinčiam katalikui, išreiškus savo požiūrį, jog Biblija neklysta, tačiau gali klysti jos pasekėjai, – kilo toks atsakas, kokio nesitikėjo net ir Galilėjaus priešai.

Domininkonų vienuolis Tomaso Pačini, turėjęs priėjimą prie Inkvizicijos pareigūnų, pradėjo skelbti, jog matematika yra velnio įrankis, o matematikai turėtų būti ištremti iš krikščioniškų šalių. Jis teigė, jog judančios Žemės idėja yra erezija, ir už jos skelbimą privaloma skirti bausmę – sudeginimą ant laužo. Koperniko knyga, skelbianti apie heliocentrinę teoriją, buvo uždrausta. O Galilėjui iškilo pavojus.

Nors Galilėjaus prigimtis neleido ramiai stebėti, kaip keletas vienuolių visą mokslo progresą verčia atgal, tačiau jis neturėjo didelio pasirinkimo – grėsė atskyrimas nuo bažnyčios ir bausmės. 1615 metais, iškviestas į Romą, pas popiežių, jis sunkia širdimi sutiko neskelbti teorijos apie judančią Žemę – tikėjosi kurį laiką suvaldyti savo temperamentą, tyrinėti kitas sritis, ir palaukti tinkamesnių laikų skelbti savo tiesas – tai truko 7 metus. 

1623 metais popiežiumi buvo išrinktas geras Galilėjaus draugas – popiežius Urbonas VIII. Jis leido Galilėjui tęsti savo darbus astronomijos srityje, skatino juos skelbti. Tačiau prašė būti objektyviam, ir pernelyg neeskaluoti Koperniko teorijos. Jau senstantis Galilėjus tai palaikė puikia proga atgaivinti savo idėjas. Vis dėl to, per 7 tylos metus mokslininko požiūris nepasikeitė, o drąsa ir ryžtas skelbti tiesą – nesumenko. Jis 1624 metais pradėjo dirbti prie knygos „Dialogai apie dvi vyraujančias pasaulio sistemas“, kurioje vienas iš veikėjų gynė heliocentrinę teoriją, kitas jai prieštaravo, o trečiasis – buvo nešališkas. 1632 metais išleidus šią knygą, Galilėjus gynėsi, jog knyga yra nešališka. Tačiau buvo akivaizdu, jog tai netiesa, – veikėjas, prieštaraujantis heliocentrinei teorijai, sukurtas kaip kvailelis, pasiklystantis savo paties žodžiuose.

Knyga buvo uždrausta, o 1633 metais Galilėjus iškviestas į Romą, prieš Inkvizicijos teismą. Teismo procesai vyko beveik metus, kuriuose Galilėjus, nors jau ir ligotas bei senas, vis dar įtaigiai, žvitriai ir meistriškai gynė savo laisvę, garbę ir tiesą. Tačiau tai nebuvo tinkama vieta demonstruoti iškalbos meną. Inkvizicijos teismuose, greičiau, nebuvo siekiama surasti tiesą, o, greičiau, nuvarginti mokslininką, aptikti Galilėjaus silpnybę, kuri jį galutinai palaužtų. 

Galiausiai tai ir įvyko – norėdamas išvengti mirties, Galilėjus buvo priverstas nuryti savo išdidumą, aroganciją, tiesos troškimą, ir pripažinti savo tariamą nuodėmę. Nubaustas namų areštu iki gyvenimo pabaigos, 70-metis Galilėjus privalėjo pasirašyti po skaudžiausiais savo esybei žodžiais: „Aš, Galilėjus, Vinčenzo Galilėjaus sūnus, Šventojo Sosto pagrįstai įtariamas erezija, – tikėjimu, jog Saulė yra nejudantis centras, o Žemė nėra centras ir juda, – nuoširdžia ir tikinčia širdimi, išsižadu, prakeikiu ir bjauriuosi prieš tai išvardintomis savo klaidomis ir erezijomis.“ – Kvailybė ir tiesos baimė triumfavo. 

Tačiau, nors priešininkams pavyko palaužti Galilėjaus žodžius, niekas nepalaužė jo tvirtų įsitikinimų. Pasakojama, jog išėjęs į lauką, Galilėjus pažvelgė į dangų, tuomet žemyn, ir, kojomis patrypdamas žemę, ištarė: „Eppur si muove“, – O vis dėl to, ji sukasi.

Būtent toks Galilėjo Galilėjus įėjo į mokslo istoriją – užsispyręs nenuorama, tiesos ieškotojas, kiekvienoje srityje reikalaujantis įrodymų. Jis sužadino ateities mokslininkų žinių troškimą, padėjo pamatą moderniam mokslui ir pasaulio supratimui. Galilėjo Galilėjus mirė 1642 metais – tais pačiais, kai gimė kitas modernaus mokslo veteranas Izaokas Niutonas, kuris, studijuodamas planetų judėjimą, rėmėsi Galilėjaus atradimais.

Tik 1718 metais bažnyčia vėl leido spausdinti Galilėjaus knygas. Visas, išskyrus baisiuosius „Dialogus“. Net ir 1758 metais, visiškai panaikinus draudimą skelbti heliocentrinę teoriją, „Dialogai“ negalėjo pasirodyti necenzūruoti. Tik 1835 metais šiam kūriniui buvo panaikinti bet kokie draudimai. 1992 metų spalio 31 Bažnyčia Jono Pauliaus II vardu, oficialiai atsiprašė už Galilėjo Galilėjaus persekiojimą, ir pripažino, jog Bažnyčios teismai elgėsi netinkamai. 

Svarbiausių datų suvestinė:

1564 –Galilėjo Galilėjus gimė.

1581-1585 – Studijavo mediciną Pizos universitete, atliko švytuoklės veikimo stebėjimus.

1589-1592 – Pizos universitete dėstė matematiką, atliko krintančių objektų greičio skaičiavimus, paskelbė traktarą „Apie judėjimą“.

1592 – Galilėjus persikelia dėstyti į Padua universitetą, sukonstruoja temperatūros pokyčius matuojantį termoskopą. 

1609 – Galilėjus atranda teleskopą, jį ištobulina. Atlikti pirmieji atradimai apie Mėnulį – paaiškėja, jog jo paviršius yra nelygus, o nusėtas duobėmis, krateriais ir pan.

1610 – Su teleskopu aptinkami apie Jupiterį skriejantys palydovai. Išleidžiamas „Žvaigždžių pasiuntinys“.

1611 – Galilėjus keliauja į Romą, ir yra garbingai priimamas.

1615 – Galilėjus vėl iškviečiamas į Romą, jam liepiama nebeskelbti heliocentrinės teorijos.

1623 – Popiežiumi išrenkamas Galilėjaus draugas Urbonas VIII. Su popiežiaus palaiminimu, Galilėjus išleidžia veikalą „Il Saggiatore“.

1632 – Galilėjus išleidžia veikalą „Dialogai apie dvi vyraujančias pasaulio sistemas“, užsitraukia popiežiaus ir inkvizicijos rūstybę. „Dialogai“ uždraudžiami. 

1633 – Galilėjus iškviečiamas į Romą, vyksta inkvizicijos teismai. Galilėjus prisipažįsta dėl erezijos, ir yra nuteisiamas neribotam įkalinimui. 

1642 – Galilėjo Galilėjus mirė.

Komentarai (16)