Gamta yra negailestinga. Visi gyvūnai, kuriais taip žavimės, kasdien turi kovoti dėl išlikimo. Kartais ši kova ne tik liūdnai baigiasi, bet ir sukelia daug problemų žmonėms. Ką daryti, kai vandenynas į krantą išmeta negyvą banginį? Šis klausimas buvo labai aktualus 1970 metais Oregone, kuomet Greitkelių departamento inžinieriui teko nuspręsti, ką daryti su didžiulio banginio lavonu. Jį susprogdinti, beje, nebuvo geriausias pasirinkimas.

1970 metų lapkričio pradžioje ant centrinio Oregono pakrantės buvo pastebėtas negyvas 14 metrų ilgio banginis. Buvo skaičiuojama, kad jis turėtų sverti apie 7,3 tonas. Paplūdimių priežiūra tuomet buvo Greitkelių departamento užduotis ir jo specialistams reikėjo nuspręsti, ką daryti su nugaišusiu gyvūnu. Įprastai tokiais atvejais banginiai yra supjaustomi ir išvežami arba užkasami vietoje. Tačiau niekas nenorėjo vargti su dvokiančiu banginio lavonu, o ir dinamito tais laikais niekam netrūko.

Inžinierius Georgeas Thorntonas nusprendė, kad banginį būtų geriausia susprogdinti. Mintis buvo labai paprasta – dinamito užtaisas taip ištaškytų banginio kūną į gabalus, kad su jais lengvai susidorotų paukščiai ir kiti vietiniai maitėdos. Kadangi jau buvo lapkritis, paplūdimys nebuvo gausiai lankomas žmonių, o maži banginio gabalai dideliame plote dvoktų kur kas mažiau nei visas 7 tonų lavonas.

Thorntonas iš karto pripažino, kad nežino, kiek dinamito reikia. Jis suprato, kad reikia ne tik sunaikinti banginį, bet ir plačiai paskleisti jo dalis, sprogmenis padedant taip, kad didžioji dvėselienos dalis nuskrietų atgal į vandenyną. Jis nusprendė panaudoti maždaug 453 kg galingų sprogmenų. Darbus stebėjęs kariuomenės veteranas perspėjo, kad 20 dėžių dinamito yra gerokai per daug – pakaktų vos 20 lazdelių. Tačiau niekas jo nesiklausė. Lapkričio 12 dieną dvokiantis banginis buvo susprogdintas, įvykį stebint daugybei žmonių.

Sprogimas buvo išties stiprus ir banginis išlakstė į gabalus. Jo dalys kilo aukštai į orą, tačiau žmonių nuostabą greitai pakeitė išgąstis – visiems teko bėgti, nes iš dangaus krentantys banginio kūno gabalai buvo tokie dideli, kad lengvai galėjo sužeisti. Vienas toks gabalas nukrito ant visai naujo automobilio ir jį suplojo. Įvairūs šlykštūs sprogimo artefaktai paskui buvo randami net už 240 metrų. Sprogimą stebėję žmonės paskui ilgai iš savo plaukų rinko pūvančios mėsos ir žarnų gabalėlius.

Žinių reportažas apie neįprastą banginio lavono pašalinimo misiją

Bet ar pavyko pagrindinė užduotis? Ne, nepavyko. Didelė banginio kūno dalis taip ir liko kur buvusi – darbininkams teko ją surinkti. Paukščiai buvo išgąsdinti sprogimo ir ilgai nesusidomėjo dvokiančia banginio dvėseliena.  Na, o Thorntonas buvo paaukštintas. Visiškai rimtai.

Žiniasklaida plačiai nušvietė šią istoriją. Buvo sakoma, kad tai bus pamoka, kaip nereikia šalinti banginių nuo paplūdimių. Pats Thorntonas ir po 20 metų tvirtino, kad jo veiksmai buvo sėkmingi ir operacija pavyko. Aišku, jis gailisi, kad dalis sprogimo energijos buvo sugerta paplūdimio smėlio, todėl išsitaškė ne visas banginis, tačiau inžinieriaus manymu žiniasklaidos kritika jam buvo neteisinga.

Nuo to laiko Oregonas taip su banginių lavonais nebesielgia. Jei vandenynas ir išmeta kokį kūną, jis yra sudeginamas ir užkasamas vietoje. Jei to padaryti neįmanoma dėl seklaus smėlio, jis nuvežamas į gretimą paplūdimį ir užkasamas ten. Tačiau banginiai vis dar sprogdinami – jei ant kranto išmesto banginio neįmanoma išgelbėti, jam ant galvos detonuojamas nedidelis užtaisas – taip nutraukiamos gyvūno kančios, jei niekaip kitaip jam padėti nebeįmanoma. Negyvi banginiai sproginėja ir patys – užtenka nedidelio įpjovimo, kad dėl viduje susikaupusių vidų į lauką pasipiltų yrantys vidaus organai.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Nodum.lt

Komentarai ()