Saulė galėjo susiformuoti dėl pro Paukščių Taką praskridusios mažos galaktikos (1)
Tas jausmas, kai už savo egzistavimą reikia dėkoti retai apsilankančiam kaimynui.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Maža Šaulio galaktika formavo Paukščių Taką milijardus metų. Kiekvienas jos praskriejimas šalia mūsų galaktikos sukeldavo audringus žvaigždėdaros paspartėjimus, ir tai netgi galėjo paskatinti Saulės gimimą.
Tomás Ruiz-Lara iš Kanarų salų astrofizikos instituto Ispanijoje su kolegomis ištyrė Gaia kosminio teleskopo duomenis ir išmatavo maždaug 6500 šviesmečių atstumu nuo Saulės sistemos esančių žvaigždžių amžių.
Jie aptiko tris aktyvesnės žvaigždėdaros periodus, įvykusius prieš 5,7 mlrd. metų, 1,9 mlrd. metų ir 1 mlrd. metų, bei užuominas kito epizodo, prasidėjusio prieš 70 milijonų metų ir tebevykstančio dabar. Šių epizodų laikas sutampa su nykštukinės Šaulio galaktikos judėjimo simuliacijų rodomu laiku, kai ši galaktika, besisukanti apie Paukščių Taką, praskriejo už 26 000 šviesmečių.
„Lygtyje yra iš esmės ramus, susibalansavęs Paukščių Takas, ir kai praskriejo Šaulio galaktika, tai buvo lyg akmens metimas į ežerą,” sako Ruiz-Lara. „Susidarė galaktikos tankio raibuliai, tad kai kurios vietos sutankėjo ir ten pradėjo efektyviau formuotis žvaigždės.”
Nors Šaulio galaktika santykinai maža – nesiekia nė dešimtadalio Paukščių Tako dydžio, – jos įtaka žvaigždžių formavimuisi čia buvo didelė. Netgi mūsiškė planetų sistema dėl savo egzistavimo gali dėkoti pirmajam Šaulio galaktikos praskridimui prieš maždaug 5,7 milijardus metų.
„Gali būti, kad be Šaulio mūsų saulės sistemos nė nebūtų,” sako Ruiz-Lara. Laikas sutampa, tačiau nėra kaip sužinoti tai užtikrintai.
Tokie praskridimai vyks vis dažniau, nes Šaulio orbita apie Paukščių Taką darosi vis mažesnė. „Ji vis artėja, kaskart truputį prisiartindama, ir galiausiai ji su Paukščių Taku susilies,” sako Ruiz-Lara.
Leah Crane
www.newscientist.com
Žurnalo nuoroda: Nature Astronomy, DOI: 10.1038/s41550-020-1097-0