Gilinantis į tradicinių vertybių archaiką, reikia eiti iki galo — ten, kur valdovai liepia pavaldiniams prasikaltusįjį mesti duobėn su liūtais

Ramzanas Kadyrovas kažkodėl reanimavo beveik užmirštą skandalą su Grozno tardymo izoliatoriuje sumuštu volgogradiečiu, areštuotu už Korano sudeginimą — galbūt tik siekdamas dar kartą pasirodyti aršiausiu islamo gynėju. Bandymas toks negrabus, kad nesulaukė palaikymo netgi Kremliuje.

Pati istorija prasidėjo dar pavasarį, kai Volgograde Koraną sudeginęs Nikita Žuravelis buvo areštuotas ir dėl „daugybės gyventojų kreipimųsi“, kuriuose jie prašėsi būti pripažinti nukentėjusiais, išsiųstas tardyti į Grozną (beje, kaltinimas jam ligšiol nepateiktas, nors už lango jau baigiasi rugsėjis). Pažymėtina, atsiprašė. Tačiau rugpjūčio viduryje pasklido žinia apie Žuravelio skundą federaliniam ombudsmenui Tatjanai Moskalkovai, kad tardymo izoliatoriuje jį aplankė Ramzanas Kadyrovas su sūnumi AdamuАдамом, ir jaunasis Kadyrovas jį sumušė.

Atrodytų, istorija jau patriukšmavo ir, kaip visada, niekuo nesibaigė.

Čečėnijos ombudsmenas (kaip bebūtų keista, Čečėnijoje jis irgi yra) Mansuras Soltaevas dar tada patvirtino, kad su Žuraveliu pakalbėjo, kad toks skundas išties buvo ir kad bus atliktas „patikrinimas su konkrečiais rezultatais“. Savaime suprantama, to niekas neįtikino, konkrečių rezultatų irgi nebuvo, bet, iš kitos pusės, niekas jokių rezultatų ir nesitikėjo. Nors Soltaevas ten pasakė įdomiai: „Mūsų regione niekas negali būti skriaudžiamas, konkrečiai, mušamas“.

Galų gale, mes jau daug regėjome — ir kaip be tyrimo ir teismo žmonėms kūju smegenys ištaškomos, ir kaip visos šalies akivaizdoje krenta lėktuvas su populiariu samdinių vadu, ir niekas nepaaiškina, kaip tai gali nutikti ir kas kaltas. O čia — na, sumušė žmogų tardymo izoliatoriuje. Netgi nesulaužė nieko ir ant butelio nepasodino.

Tačiau po pusantro mėnesio Ramzanas Kadyrovas nusprendė mums apie tai priminti ir reanimuoti siužetą, į Telegram įkeldamas sumušimo vaizdo įrašą ir palydėjęs jį pergalingais komentarais.

„Sumušė, — sako, — ir teisingai padarė“. Atrodytų, lyg kirbėjo žmogui — o jei ne visi pastebėjo, kad mes čia savo rankomis (ir kojomis) sumušėme, o gal kas nepatikėjo?

„Negana to, manau, kad pasikėsinęs į bet kokį Šventąjį raštą, juolab, demonstratyviai jį sudeginantis, tuo įžeidęs milijonus didelės mūsų šalies žmonių, turi būti griežtai nubaustas, — pasakė vyresnis Kadyrovas ir dar pakartojo: — Taip, aš didžiuojuosi Adamo poelgiu“. Todėl, kad jam „formuojasi suaugę garbės, orumo ir savo religijos gynimo idealai“. Na, ir dar pridėjo apie „ciniškus, amoralius, bestuburius ir parsidavėliškus žmones, siekiančius sukiršinti visuomenę, kurioje mūsų valstybė puoselėja tolerancijos, pakantumo ir tarpusavio meilės idealus“.

Tai yra, negalintį apsiginti žmogų sumušė, skleisdami meilę ir toleranciją, ko čia nesuprasti. Taip patriarchalinėje šeimoje meile ir dalinamasi, vanojimu. Yra kuo tėvui didžiuotis. Palaimino gi, skaityk, pats Vladimiras Putinas*, kuris dar vasarą, komentuodamas situaciją, ištarė: „Mes pavedėme ištirti nusikaltimą, susijusį su viešu Korano sunaikinimu, Čečėnijos Tyrimo komitetui“.

Mes — tai, akivaizdu, „mes“ ir esame. „Mes su Kadyrovu“, pavyzdžiui, arba „mes su Bastrykinu“. Bylą perduoti nagrinėti į kokį nors „musulmonišką šalies regioną“ formaliai pasiūlė Justicijos ministerijos vadovas Konstantinas Čujčenko, tačiau RF TK jau anksčiau bylą iš Volgogrado perdavė kolegoms Čečėnijoje.

Gilinantis į tradicinių vertybių archaiką, reikia eiti iki galo — ten, kur valdovai liepia pavaldiniams prasikaltusįjį mesti duobėn su liūtais, ar kur ten dar mėtydavo nusikaltėlius pamokai kitiems.

Galėtų, tarkime, į Tatarstaną perduoti bylą, irgi musulmoniškas regionas, tačiau kokia prasmė? Ten juk galėtų ir nesumušti.

Provokacinis Kadyrovo performansas šiaip jau nieko neturėtų stebinti — na, taip, pažeisti kažkokie įstatymai, žadantys be kita ko įtariamiesiems ir kaltinamiesiems asmeninį saugumą sulaikymo vietose, tačiau ką tai reiškia, jei, pirma, kalbama apie Kadyrovą, o antra, apie rusišką tardymo izoliatorių? Laisvės atėmimo vietose skandalai netgi ne dėl sumušimų, o ir dėl kankinimų, kyla reguliariai, Čečėnijos respublikoje viskas surėdyta savaip, o ir likusioje Rusijos dalyje, kaip žinia, įstatymas, jei reikia, „eina miškais“ — nieko naujo publika čia lyg ir neišvydo ir tradiciškai patraukė namolio, negirdomis burbėdama, kad metas, galų gale, padėti tašką betvarkei.

Tačiau incidentas visgi sukėlė audringą reakciją socialiniuose tinkluose; netgi atsirado pasipiktinimą išsakiusių balsu. Pavyzdžiui, Tatjana Moskalkova ryžosi sausai, bet pastebėti, jog „kad ir kokį baisų nusikaltimą žmogus įvykdė, už jį atsakyti privalo prieš tesmą ir pagal įstatymus, ir tyrimo metu tardymo izoliatoriuje jis be jokių abejonių privalo būti laikomas įstatymo numatytomis sąlygomis“. O, pavyzdžiui, Pilietinės visuomenės ir žmogaus teisių tarybos prie prezidento narė Eva Merkačiova, kuri kažkokius klausimus stengėsi užduoti dar rugpjūtį, tebetvirtina: „Nė viename mūsų Baudžiamojo kodekso straipsnyje nėra pažymėjimo, kad jis neveikia Čečėnijos vadovo sūnaus atžvilgiu <…> publikuodamas šį video, Ramzanas Achmatovičius mano, kad jo sūnui nieko nenutiks. Atitinkamai, jis meta iššūkį visai Rusijos teisinei sistemai, suprasdamas, kad stato ją į nepatogią padėtį“.

Žinoma, kad meta, ir žinoma, kad suprasdamas.

 

 

Rusijos teisinė sistema jaučiasi visiškai užtikrintai, pastatyta į bet kokią padėtį.

Ir žymė BK, žinoma, irgi yra, tiesiog Merkačiova to dar nežino (jeigu reikės, jai paskui parodys). Ramzanas Kadyrovas pats — o tai žiū, ir dabar dar ne visai visi jį pastebėjo — paskambnio Ksenijai Sobčiak, patvirtindamas, kad, kad sūnus jo — šaunuolis, o kas dėl įstatymo, tai „jeigu teismas nuspręs, kad Adamas kaltas, jis bus nubaustas visu įstatymo griežtumu“. Justicijos ministras Konstantinas Čujčenko kol kas nesiūlė Adamo Kadyrovo siųsti teisti į kokį nors nemusulmonišką šalies regioną, tačiau, kasžin, gal ir pasiūlys, palūkėsime. Tarp kitko, jaunėliui Kadyrovui vos 15 metų ir bausmės, kaip mažametis, jis veikiausiai išvengs bet kokiu atveju.

Iš vienos pusės, smerkiančių balsų nedaug — bet čia jeigu skaičiuosime žymius žmones, o štai socialiniuose tinkluose jų gerokai daugiau, nes daugelis eilinių gyventojų šioje situacijoje išvydo ne „teisingąi nubaustą nesantaikos kurstytoją“, o siužetą „valdžios akyse kaukazietis sumušė slavą“; Korano sudeginimą, deja, ne kiekvienas rusas laiko nuoširdžiu skausmu. Iš kitos pusės, dabartiniais matais, netgi toks drovus priminimas apie teisiškumą — jau nemažai. Likusieji, dėl viso pikto, kaip įprasta tyli. Jau nudegę: praėjusį kartą šlovino Evgenijų Prigožiną, o paskui mat kaip viskas baigėsi.

Tai, kad Kadyrovams nieko nebus — akivaizdu, bet svarbu, kad šį kartą niekas neskuba pareikšti jam palaikymo, išskyrus, aišku, ištikimus nökerius. Netgi Dmitrijus Peskovas šį kartą sukaupė visą valią, sąžinės likučius ir pan. ir vyriškai atsisakė komentuoti incidentą. Veikiausiai suprasdamas, kad šiuo atveju netgi jam, šiaip jau vėtytam ir mėtytam, patyrusiam žmogui, sunkoka išsisukti. Ir tikriausiai ne visai suprasdamas, kurių galų Kadyrovui išvis prisireikė grįžti prie jau praeitos medžiagos.

Kažkodėl prisireikė. Įmanoma, tokiu būdu Čečėnijos vadovas tiesiog norėjo visiems priminti apie savo jėgą po nesenų gandų apie jo vos ne mirtiną ligą. Bet yra ir kita versija.

Dramatiškai užaštrinti, vos ne groteskiškai hiperbolizuoti, Ramzano Kadyrovo pasisakymai ginant islamą, girdimi ne pirmą kartą. Prisiminkime, pavyzdžiui, jo ganėtinai egzaltuotą bandymą prieš kelis metus užstoti rochindža gentį Mjanme:

„Net jeigu Rusija palaikys tuos šaitanus, kurie dabar vykdo nusikaltimus — aš nusiteikęs prieš Rusijos poziciją,

— raudojo Čečėnijos vadas. — Tai nepakeliamas skausmas musulmonui, visai žmonijai. Jei būtų mano valia, būtų galimybė, ten pat smogčiau branduoliniu ginklu“. Vargu ar Mjanme kas nors išgirdo jo žodžius — jie niekaip nepaveikė situacijos, tačiau daugiatūkstantinį mitingą Grozne organizavo.

Tikėtina, grįžimas prie Nikitos Žuravelio sumušimo tik tapo pretekstu naujai religinio patoso porcijai. Turėdamas praktiškai absoliučią valdžią ir kontroliuodamas didelius finansinius resursus savo gimtosios respublikos ribose, Ramzanas Kadyrovas galbūt patiria moralinio autoriteto deficitą už jos ribų; orientuodamasis į Vladimirą Putiną, kuris jau seniai laiko save tikro krikščioniškojo tikėjimo gynėju jo prieštaroje su nuodėmingais Vakarais, jam, galima spėti norisi papildyti savo pasaulietinę valdžią papildyti ir dvasine lyderyste. Noras tapti ne šiaip sultonu, o savotišku kalifu, galbūt ir paaiškina nuolatines atkaklias pastangas apsigobti aršiausio pasaulyje tikratikių gynėjo apdarais.

Tiesa, bandymai tokie negrabūs, kad netgi Kremlius į šiuos bandymus žvelgia nesupratingai. Moralinės lyderystės mušimais, įžeidinėjimais ir tuo paremtu pranašumo jausmu užkariauti nepavyksta — tokie metodai tiesiog niekur nesulaukia pritarimo; tokio „tradiciškumo“ lygio vertybėms visuomenė, panašu, dar nepasirengusi. Šiaip jau svarbiausia, kad patiktų pačiam Kadyrovui.

Michail Ševčuk
republic.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.