Romas Šileris. Kad Vasario 16-osios gimnazija vėl taptų lietuviška (0)
Vasario 16-osios gimnaziją prieš 60 metų įkūrė Vokietijoje likę lietuviai, kad jų vaikai turėtų kur tęsti mokslus – dėl emigracijos į Ameriką, Australiją, Kanadą ir kitas šalis daugybė tuo metu veikusių gimnazijų buvo uždaryta. Iš pradžių gimnazija veikė buvusiose vokiečių kariuomenės kareivinėse Diepholz, vėliau persikėlė į Hüttenfeld, netoli Frankfurt, į Rothschild medžioklės dvarelį, kuris buvo nupirktas už iš viso pasaulio lietuvių surinktas aukas. Iš aukų ji buvo ir išlaikoma, po kurio laiko prie išlaikymo prisidėjo ir Vokietijos valdžia.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Materialinė mokyklos padėtis buvo prasta, lietuviai mokytojai dirbo beveik už simbolines algas. Kai jau būdavo imama rimtai svarstyti apie jos uždarymą, atsirasdavo žmonių, kurie mokyklą vėl atgaivindavo. Tai kunigai Bronius Liubinas ir Alfonsas Bernatonis, amerikiečių kariuomenės karininkai Juoza Saba ir Jonas Valiūnas daugelis kitų pasiaukojusiųjų.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Vokietijos vidaus reikalų ministerija, kuri iš dalies rėmė gimnaziją, kaip pabėgėlių mokymo įstaigą, tuoj nutraukė finansavimą. Tas pats nutiko ir su panašiomis latvių bei vengrų gimnazijomis. Anot vokiečių, jas turi išlaikyti ką tik laisvę atgavę kraštai. Latvių ir vengrų gimnazijos užsidarė.
Lietuvių gimnazijai buvo pasiūlytas kitas variantas. Buvo sakoma: „Jei tapsite vokiška gimnazija, mes finansuosime iš dalies. Lietuviams, kaip papildomus dalykus, galėsite dėstyti kalbą ir kitus lietuviškus dalykus. Bendrabučius patys galite išsilaikyti.” Priimant šiuos pakeitimus, niekas nesiaiškino, kad gimnazija jau nėra lietuviška, o vokiečių išlaikoma, kaip privati Hessen valstijos mokykla, turinti lietuvių gimnazijos pavadinimą.
Iš pradžių viskas atrodė gražiai – už kiekvieną mokinį iš Wiesbaden buvo gaunama tam tikra suma (beje, kuri buvo gerokai mažesnė už sumą, gaunamą valstybinėse mokyklose), mokytojų ir direktoriaus algos buvo sulygintos su gimnazi jų mokytojų ir direktorių algomis (jei mokytjjai sutiko, jos galėjo būti ir 20 proc. mažesnės). Turtingesni lietuviai iš Lietuvos siuntė savo vaikus į gimnaziją, kiti atvykusieji buvo išlaikomi Vokietijoje gyvenančių giminaičių. Bendrabutis nebuvo tuščias. Buvo manoma, kad Vokietijoje vaikai gaus geresnį išsilavinimą nei tuometinėje Lietuvoje.
Laikas bėgo. Lietuvoje, ypač jėzuitų dėka, turtingesniems atsirado kitų mokymosi galimybių, kuriomis jie iki šiol naudojasi. Vasario 16osios bendrabutis tuštėjo, jau norėta jame apgyvendinti vokiečių vaikus. Taip reikalingų reformų tuometinis direktorius nevykdė – jį kamavo liga, be to, viskas, kas netilpo įprastuose rėmuose, jam atrodė reikalinga.
• • •
Kokia gimnazijos padėtis šiandien? Į rankas pakliuvo prabangiai Vasario 16-osios gimnazijos išleistas lankstinukas, kuriame rašoma apie naujų moksleivių priėmimą: „Privalumas – geros vokiečių kalbos žinios. Į 10-tą ir vyresnes klases priimami tik tie mokiniai, kurie labai gerai moka vokiečių kalbą ir labai gerai mokosi.” Perskaitę šias sąlygas Frankfurt mieste gyvenantys tėvai tuoj sako, kad ši mokykla ne jų vaikui… Ir juos galima suprasti. Ypač tuos tėvus, kurie į Vokietiją atvyks po šių metų gegužės 1 dienos, kai bus panaikinti apribojimai ir atsivers plati Vokietijos darbo rinka. Lietuvoje iš 7 mokyklų, kuriose buvo mokoma sustiprintos vokiečių kalbos, liko tik viena, nes krašte pradėjo karaliauti anglų kalba.
Pasikalbėjęs su Vasario 16-osios gimnazistais ir jų tėvais supratau, kad lietuviai vaikai ten jaučiasi labai nejaukiai. Beveik niekas neatsižvelgia į tų vargšelių padėtį. Jie turėjo palikti savo draugus Lietuvoje ir su tėvais, Vokietijoje radusiais darbo, atvykti į svetimą šalį. Gimnazijoje beveik visi mokytojai yra vokiečiai, o jeigu mokiniams prireikia pagalbos, tie mokytojai lietuviškai nieko paaiškinti nesugeba. Vokiečiams nereikia mokytis lietuvių kalbos, todėl ir krūvis jiems mažesnis. Dėl to nukenčia lietuvių mokinių pažymiai. Kai kurie protaujantys tėvai pasiima vaikus iš mokyklos ir veža į Lietuvą, kad bent ten jų vaikai gautų atitinkamus pažymėjimus. Lietuviškas vidurinės mokyklos atestatas Vasario 16-osios gimazijoje nesuteikiamas jau nuo 1957 metų.
Dėl padidėjusių algų ir iš dalies dėl nedidelio bendrabučio užimtumo mokestis už bendrabutį lietuviams yra gana didelis. Ypatinga privilegija naudojasi mokiniai vokiečiai, kurie į pamokas atvyksta iš aplinkinių kaimų – jų tėvams už mokslą reikia mokėti daug mažiau, nei kitose privačiose vokiečių gimnazijose. Dabar padėtis tokia, kad patalpų savininkė – Lietuvių Bendruomenė – už metus ima tik pusę europietiško euro (anksčiau, kai gimnazija buvo lietuviška, buvo imama 1 vokiška markė).
Su įvairių sričių specialistais diskutavome, ką reikėtų daryti, kad Vasario 16osios gimnazija vėl taptų lietuviška ir būtų naudinga lietuvių vaikams, kurie su tėvais atvyks į Vokietiją po gegužės 1-osios. Štai keletas minčių.
Vasario 16-osios gimnazijai reikėtų suteikti tautinės mažumos mokyklos statusą. Vokietijoje yra danų ir serbų mokyklos, kurias vokiečiai pilnai išlaiko. Tokį statusą Lietuvoje turi lenkai ir rusai, ir aš negaliu įsivaizduoti, kad jų vadovybė sutiktų priimti mokinį, kuris nenorėtų mokytis lenkų ar rusų kalbos, istorijos, geografijos ir t. t.
Frankfurt yra pilnai išlaikomos valstybinės gimnazijos, į kurias mokytis atvykę vaikai toliau gali tęsti mokslus rusų kalba. Daugelyje mokyklų yra klasės su įvairių kalbų mokytojais – italų, ispanų, anglų, turkų. Visai nekalbu apie dvikalbius ar daugiakalbius darželius. Panašus, lietuvių motinų įsteigtas ir miesto išlaikomas netrukus taip pat jau pradės veikti. Jeigu susidarys pakankamas vaikų skaičius, o tuo neabejoju, atsiras ir lietuvių kalbos klasės bendro lavinimo mokyklose ar Frankfurt gimnazijose.
Į Vasario 16-osios gimnaziją reikėtų priimti dirbti tik tuos mokytojus, kurie moka lietuvių kalbą. Iki gegužės 1 dienos buvo sunku tokiems mokytojams gauti darbo leidimus, nes Vokietijoje yra daug nenorinčių ar nesugebančių dirbti vokiečių mokytojų, kuriems buvo teikiama pirmenybė. Išimtys būdavo itin retos. Tik nuo šių metų Vasario 16-osios gimnazijoje pradėjo dirbti lituanistė. Kiek žinau, paskutinis lituanistas buvo voldemarininkų laikraščio redaktorius, slapyvardžiu Vykintas, kuris prieš beveik 50 metų man metus dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Daugiau norinčių tikrai atsiras, nes vokiška alga yra tikrai viliojanti.
Reikėtų atsisakyti, mano akimis žiūrint, nesąmoningo noro padaryti gimnaziją „elitine” mokykla. Tikriausiai dėl to ir atsirado tie „privalumai” minėtame lankstinuke. Kiekvienas tėvas ir motina žino, kad brandos laikotarpiu vaikams tikrai ne mokslas yra svarbiausias – krenta pažymių vidurkiai, kyla įvairiausių problemų. Sovietmečiu tokie vaikai buvo verčiami eiti į „profkes”, o atkūrus Nepriklausomybę, vyrukų medicinoje ir daugelyje kitų sričių reikėjo su žiburiu paieškoti… Nenoriu tikėti, kad tokią „tradiciją” dabar norėtų tęsti Vasario 16-osios gimnazija. Mano manymu, vėl reikėtų į ją priimti visus norinčius lietuvius. Tie, kurie nesugebės pabaigti abitūros, tegul ją baigia po 10 metų – subrendę, su daug geresniais pažymiais atestate.
Vokiečiams pilnai finansuojant gimnaziją išsispręstų daugelis ekonominių problemų. Nežinau jokių priežasčių, kodėl taip negalėtų būti. Lietuviai Vokietijoje pagaliau tampa visateisiais Europos Sąjungos piliečiais. Moka tuos pačius mokesčius, kaip ir kiekvienas čia gyvenantis, jų vaikai turi teisę siekti mokslo. Išsispręstų ir bendrabučio problema, nes tada Lietuvių Bendruomenė nuomos imtų ne pusę euro, bet tokią sumą, kokia yra mokama rinkoje. Tie pinigai būtų skiriami bendrabučiui išlaikyti ar stipendijoms ten gyvenantiems mokėti. Būtų galima suburti buvusių mokinių rėmėjų grupę, kreiptis paramos į pelningai Lietuvoje dirbančias vokiečių įmones ir pan. Ir… sugriauti mitą, kad Lietuva turi šią mokyklą remti finansiškai. Morališkai – tai kas kita, tai jos pareiga. Gal ir vertėtų pagalvoti, kad pagaliau būtų nubrauktos visos anksčiau suteiktos sąlyginės hipotekos, nes vieną dieną pareikalavus jas grąžinti, lietuviai pasijustų lyg atsidūrę Moljero klasikinėje komedijoje „Tartiufas”…
Tai tik keletas minčių. Labai laukčiau konstruktyvios diskusijos. Būtų tiesiog nuostabu, jei vėl atsirastų užsispyrimu į kunigus Liubiną ir Bernatonį panašių žmonių. Visa tai įmanoma, reikia tik reikia. Dėdės Tomo laikysena – ne šioms dienoms.
Romas Šileris – gimė Tauragėje, 1959 metais kaip ,,vokietukas” išvyko į Vakarų Vokietiją, kur baigė vokiečių vidurinę mokyklą, metus lankė Vasario 16-osios gimnaziją. 46 metus dirba vokiečių bendrovėse. Nuo gimnazijos laikų bendradarbiauja lietuviškoje spaudoje. Daugiau nei 30 metų buvo Frankfurt Lietuvių Bendruomenės pirmininkas, prieš tai metus Bonn-Kioln. Nuo 1968 metų Lietuvos ir vokiečių socialdemokratų partijos narys.
