13-metė, vardu Meena, neseniai vienam Pakistano korespondentui papasakojo apie savo gyvenimą su šeima, kurios vyrai buvo Talibano sukilėliai. Kaip rašo BBC, nėra kitos informacijos, galinčios patvirtinti, kad viskas, ką pasakoja mergaitė, yra tiesa, tačiau šalies policija tiki, jog ji nemeluojanti.

Štai šis šokiruojantis mergaitės pasakojimas (originaliame BBC straipsnyje taip pat pateiktos interviu video išraukos).

Mano brolis mėgdavo man kartoti, kad moters vieta yra namuose arba kapuose. Visuomet privalėdavau likti namie. Jis sakydavo: „Jei išeisi iš namų, aš nupjausiu tau galvą ir padėsiu ją ant tavo krūtinės.“ Mano brolis ne sykį buvo apsilankęs apylinkės mokykloje, kur sumušė mokytojus ir mokykloje besimokančias mergaites. Jis sakė, kad visi, kas nori mokytis, yra Amerikos draugai.

Aš labai norėjau būti gydytoja. Aš taip to norėjau, kad sykį net sapnavau, jog sėdžiu ligoninėje ir dirbu. Sapnavau, kad esu gydytoja. Norėjau padėti vargšams, negalintiems susimokėti už gydymą.

Talibano vadai lankydavosi mūsų namuose. Šalia mūsų namo buvo įrengtas požeminis bunkeris, kuriame buvo elektra. Jis buvo pastatytas iš betono ir niekas negalėjo nė nutuokti, kad po žeme kažkas yra. Šioje slaptavietėje apmokydavo savižudžius sprogdintojus. Didžioji dalis jų buvo mano bendraamžiai ar net jaunesni. Jais naudodavosi, nes jie nieko nesuprato.

Patekimas į rojų

Matydavau tuos vaikus, lipančius į automobilius, kad atliktų savo misiją. Norėdami paskatinti ir motyvuoti savižudžius, jie garsiai leisdavo islamo kompaktinius diskus. Matydama ir girdėdama tai, visada pagalvodavau: „Dieve mano, dar daugiau musulmonų bus palaidoti.“

Mano brolis ir jo žmona gamindavo sprogmenis. Jis man sakydavo, kad ir mane išmokys tai daryti. Aš jam sakiau, kad nenoriu. Ir dar pasakiau, kad net nežiūrėsiu, ką jie daro.

Tačiau aš žinojau, kad greičiau nukeliausiu į pragarą nei į rojų. Jie man tai kartodavo kiekvieną dieną. Buvau labai maža, kai jie man pradėjo apie tai kalbėti. Aš jų klausiau: „O kaip tie žmonės, kuriuos aš nužudysiu? Juk jie visi – musulmonai.“

Kai atsisakydavau tapti savižude sprogdintoja, jie mane mušdavo. Mušdavo be paliovos. Jie pavertė mano gyvenimą pragaru. Niekada nė sekundės nesijaučiau laiminga. Jie su manim darė viską, tik nenužudė.

Savižudžio vaistai

Jie sakydavo: „Bomba bus sujungta su mygtuku arba kažkuo panašiu į televizoriaus nuotolinio valdymo pultelį. Mes tau duosim šį pultelį ir tu nueisi į reikiamą vietą.“ Jie taip pat sakydavo duosią man mobilųjį telefoną, kad kai jis suskambės, žinočiau, jog atėjo laikas paspausti mygtuką ir susisprogdinti.

Brolis su tėčiu taip pat sakydavo naudojantys tokį didelį kiekį sprogmenų, kad niekas net nesužinos, ar susisprogdino vyras, ar moteris. Jie man kartojo, kad turiu tai padaryti.

Savižudžiams sprogdintojams jie duodavo kažkokių vaistų, nuo kurių šie vaikščiodavo šypsodamiesi, tarsi būtų apimti transo. Jie sakė, kad ir man duotų šių vaistų ir kad tada bėgčiau į mirtį šypsodamasi. Man buvo taip baisu, kad arbatą ir maistą namuose ruošdavau pati. Bijojau, kad į maistą ar gėrimus neįdėtų tų vaistų.

Sesers istorija

Jie pritvirtino bombą prie mano sesers Nahidos. Jie pririšo stačiakampio formos daiktus prie abiejų rankų ir juodas atraižas aplink abi kojas. Tada jie visus šiuos daiktus sujungė. Nahida sakė broliui, kad bomba labai sunki ir kad ji negali paeiti. Tačiau šis pasakė, kad kai tik ji įlips į automobilį, pasijus daug geriau.

Jie davė mano seseriai vaistų. Bet ji labai verkė ir šaukėsi mamos. Sesuo vis bėgo prie mamos ir norėjo ją apkabinti. Vos tik pasižiūrėdavo į sprogmenis, Nahida sudrebėdavo. Tada mano tėtis su broliu pradėjo mušti mano mamą, šaukdami: „Kodėl atitrauki mergaitės dėmesį nuo jos misijos?“ Girdėjau savo seserį klausiant, kur aš ir kad ji nori pamatyti mane. Bet aš neturėjau jėgų. Mano širdis būtų neatlaikiusi atsisveikinimo.

Mano mama apalpo, kai Nahidą įsodino į automobilį. Ji buvo sveika ir labai graži mergaitė. Ji buvo už mane jaunesnė, bet protingesnė. Mama kartodavo, kad aš esu idiotė, o Nahida labai protinga.

„Laiminga“ ožka

Mano brolis susijęs su sprogdinimais Khyber turguje (įvykusiais 2009 m. spalį, tuomet žuvo per 50 žmonių). Apie šį išpuolį buvo kalbėta namuose. Jie visada kalbėdavo apie tai, ką ir kur ketina išsiųsti.

Po kiekvieno išpuolio jie švęsdavo. Apipildavo vienas kitą gėlėmis. Kai mirė buvusi Pakistano premjerė Benazir Bhutto, mano brolis skambino visiems ir sakė: „Benazir mirė, Benazir mirė.“ Visi šią mirtį šventė iki vėlumos.

Kartą brolis po daugelio metų apsilankė draugo namuose, kur dovanų gavo ožką ir motociklą. Kaip dovaną gauti gyvulių buvo įprasta, nes reikėdavo pamaitinti daugybę Talibano sukilėlių. Brolis liepė man prižiūrėti ožką, bet ji pabėgo už vartų ir aš ją pradėjau vytis.

Staiga iš kažkur atskrido lėktuvas, sukeldamas didžiulį triukšmą. Atsisukusi pamačiau, kad mūsų namai paskendę dūmuose – kažkas šaudė iš sraigtasparnio. Neįsivaizdavau, kiek iš mano šeimos narių žuvo, kiek liko gyvų. Namuose buvo pilna sprogmenų, todėl vis girdėjosi, kaip jie sproginėjo.

Pradėjau eiti ir iki vakaro maldų pasiekiau miestą.

Žmonės sako, kad mano stipri širdis. Privalėjau būti stipri, ką dar galėjau daryti? Dievas neleido man numirti. Talibanas žudo kitų žmonių vaikus. Jis paverčia moteris našlėmis. Todėl jie taip pat turėtų kentėti.

Norėčiau, kad Talibano sukilėliai sudegtų gyvi.

Komentarai (38)