Ar iš tiesų egzistuoja daugialypis asmenybės sutrikimas, ir kaip jis gali paveikti žmogų – o gal tai tėra Holivudo išmonė? (Video)  ()

Žvelgiant į ilgą literatūros, kino ir kitų meno formų istoriją, išryškėja viena tendencija: rašytojai mėgsta psichikos ligas.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Nuo depresijos ir bipolinio sutrikimo, iki šizofrenijos menininkai šimtus metų naudojo psichikos sutrikimus, kad padidintų dramą, herojus paverstų didvyriškesniais, piktadarius – piktesniais ir leistų aktoriams keisti savo vaidybą – kartais tai gali sukelti liūdnų padarinių realiame pasaulyje.

Tačiau keletas sutrikimų patraukė rašytojų ir publikos vaizduotę, pavyzdžiui, disociatyvus tapatybės sutrikimas arba DID (Dissociative Identity Disorder), geriau žinomas kaip daugialypės asmenybės sutrikimas (Multiple Personality Disorder).

DID būdinga kelių skirtingų asmenybės tipų išraiška, kurią išreiškia vienas asmuo (dažnai kartu su kiekvienos išraiškos amnezija). Ši sutrikimas buvo aprašytas dešimtyse knygų ir pavaizduotas daugybėje filmų: 1957 m. „Trys Ievos veidai“ (The Three Faces of Eve), 1976 m. „Sibilė“ (Sybil), 1999 m. „Kovos klubas“ (Fight Club), 2009 m. „Tokia skirtinga Tara“ (United States of Tara) ir 2016 m. „Skilimas“ (Split).

Atsižvelgiant į tai, kad sutrikimas plačiai paplitęs populiariojoje medijoje, manoma, kad DID yra gana dažna liga arba bent jau gerai dokumentuota psichiatrinėje literatūroje. Tačiau iš tikrųjų DID tebėra prastai apibrėžta ir  suprantama ir labai prieštaringa diagnozė, nes daugelis psichiatrų abejoja, ar toks sutrikimas apskritai egzistuoja.

Pasakojimai apie žmones, besikeičiančius tarp kelių asmenybių, egzistuoja nuo pat žmonijos istorijos aušros, o šis reiškinys dažnai siejamas su dvasių, demonų, mūzų ir kitų mistinių būtybių apsėstumu.

Tačiau pirmieji medicininiai aprašymai apie tai, ką dabar atpažintume kaip disociatyvų tapatybės sutrikimą, pasirodė tik XIX amžiaus pabaigoje, o vienas pirmųjų dokumentuotų yra keistas Louiso Viveto atvejis.

1863 m. Paryžiuje gimusio Viveto vaikystė buvo labai sunki – motina jį dažnai mušdavo, be to jis kentėjo badą. Būdamas aštuonerių Vivetas pabėgo iš namų, tapo valkata ir vagimi, didžiąją dalį savo vaikystės praleido pataisos įstaigose.

Kai 17-metis Vivetas dirbo darbininku vynuogyne, jam aplink ranką apsivijo nuodinga gyvatė – tai sukėlė vaikino isterijos priepuolį ir daugybę žiaurių traukulių, dėl kurių jis buvo paralyžiuotas žemiau juosmens.

1880 m. Vivetas buvo perkeltas į prieglaudą ir išmokytas tapti siuvėju, kad galėtų save išsilaikyti. Būdamas prieglaudoje jis ir toliau dažnai kentė epilepsijos priepuolius, kol maždaug po metų staiga vėl pradėjo valdyti kojas.

Nors tai savaime buvo labai neįprasta, dar labiau neįprasta buvo tai, kad šį stebuklingą pasveikimą lydėjo visiškas asmenybės pasikeitimas. Kol buvo paralyžiuotas, Vivetas buvo rami, darbšti, maloni asmenybė; tačiau staiga jis tapo grubus, konfliktiškas ir visiškai stokojantis moralės.

Dar keisčiau, kad jis nebeatpažino savo kolegų pacientų ar besilankančių gydytojų, tarsi būtų tapęs visiškai kitu žmogumi. Šis nuolatinis dviejų skirtingų asmenybių keitimasis pirmyn ir atgal išliko visą likusį Viveto gyvenimą, kurį jis praleido prieglaudose, pritraukdamas vis smalsesnių gydytojų dėmesį.

1882 m. gydytojas Camuset iš Bonevalio psichiatrijos ligoninės diagnozavo Viveto būklę kaip reduplikaciją arba „susidvejinimą“ – terminą įvedė prancūzų chirurgas Étienne'as Azamas (1822-1899), kalbėdamas apie pacientę, kurią pavadino Félida X. Kaip ir Vivetas, Félida dažnai keisdavo dvi skirtingas asmenybės būsenas – vieną rimtą ir santūrią, kitą linksmą ir lengvabūdišką – nė viena iš jų nežinojo viena apie kitą.

Louiso Viveto ir Félidos X atvejai sužavėjo tiek medicinos bendruomenę, tiek visuomenę ir, manoma, iš dalies įkvėpė klasikinę Roberto Louiso Stevensono 1886 m. novelę „Keista daktaro Džekilo ir pono Haido istorija“ (The Strange Case of Dr. Jekyll and Mr. Hyde).

Bet kuriuo atveju per ateinančius dvidešimt metų medicinos literatūroje atsiras dar dešimtys reduplikacijos atvejų, o šis reiškinys ilgainiui įgaus naują pavadinimą: daugialypės asmenybės sutrikimas (Multiple Personality Disorder, MPD).

Prancūzų neurologas Jeanas-Martinas Charcotas (1825-1893) įvardino MPD kaip disociacinį sutrikimą, siedamas jį su vadinamosiomis fugos būsenomis, kai pacientams aptemsta protas  ir jie klajoja visiškai nežinodami apie savo aplinką, o Sigmundas Freudas (1856-1939) siejo MPD su vaikystės psichologinėmis traumomis.

Tačiau vos tik daugialypės asmenybės sutrikimas pasirodė medicinos terminologijoje, jis iškart „išėjo iš mados“. 1908 m. šveicarų psichiatras Eugen Bleuler sukūrė terminą šizofrenija, kuria apibūdino platų psichozinių ir kliedesinių sutrikimų spektrą, anksčiau vadintų dementia praecox (priešlaikinė demencija).

Šizofrenija graikų kalba pažodžiui reiškia „suskaldytos smegenys“, ir Bleuleris siekė perteikti proto atitrūkimo nuo realybės procesą. Kadangi Bleuleris manė, kad tokio skilimo rezultatas yra kelių asmenybių išsivystymas, jis priskyrė MPD po platesniu šizofrenijos skėčiu. Deja, ši klaidinanti terminologija sukėlė populiarią painiavą tarp MPD ir šizofrenijos, kuri išlieka iki šiol.

Antras svarbus veiksnys, lemiantis ankstyvą MPD kaip diagnostinės kategorijos atsisakymą, buvo atskleidimas, kad daugelis Charcoto įtariamų MDP pacientų iš tikrųjų buvo sukčiai, siekiantys atkreipti dėmesį. Dėl šių ir kitų veiksnių MPD diagnozės beveik pusę amžiaus išnyko iš medicinos literatūros.

 

Tada, 1957 m., amerikiečių psichiatrai Corbettas H. Thigpenas ir Hervey M. Clecly išleido knygą „Trys Ievos veidai“ (The Three Faces of Eve) (kuri tais pačiais metais virto filmu) – negrožinę pacientės Christine Sizemore istoriją, kuri knygoje, saugant jos tapatybę, vadinama „Eve White“ (Baltoji Ieva).

Christine Sizemore (mergautinė pavardė Costner) gimė 1927 m. Edgefield mieste, Pietų Karolinoje.  Ją gydęs Thigpenas išsiaiškino, kad Sizemore išsivystė kelios asmenybės, nes ji, būdama maža, per tris mėnesius patyrė dviejų žmonių mirtis ir siaubingą nelaimingą atsitikimą.

Ji kentėjo nuo didelių atminties spragų, buvo bausta už nepaklusnumą, kurio neprisiminė, ją glumino mokykliniai egzaminai, nes neprisiminė, kad jiems būtų mokysiusi. Vėliau gyvenime ji dažnai pabusdavo su nepaaiškintomis pagiriomis.

Galiausiai paaiškėjo, kad Sizemore psichika suskilo į tris skirtingas asmenybes – drovią, prislėgtą „Eve White“ (Baltoji Ieva); ekstravertišką, išdykusią vakarėlių merginą „Eve Black“ (Juodoji Ieva); ir malonią, protingą „Jane“ (Džeinė) – perėjimą tarp trijų asmenybių dažnai signalizavo stiprus galvos skausmas. Šį asmenybės skilimą dar paaštrino pirmoji jos santuoka su smurtaujančiu vyru.

1951 m. Sizemore pradėjo gydyti Corbett Thigpenas, kuris pastebėjo dar keistesnius jos sutrikimo aspektus, pavyzdžiui, tai, kad jos skirtingos asmenybės turėjo visiškai skirtingus įgūdžius. Pavyzdžiui, kai kurios Sizemore asmenybės mokėjo vairuoti, o kitos ne. Vienu metu Sizemore atidarė siuvimo parduotuvę Manasose, Virdžinijoje, nes viena iš jos asmenybių buvo kvalifikuota siuvėja. Šios trys asmenybės kalbėjo ir rengėsi skirtingai ir netgi turėjo skirtingus apetitus, o Sizemore vienu metu priaugo daug svorio, kai „maitino tris skirtingus žmones tame pačiame kūne“.

Tačiau MPD taip būdinga amnezija atrodė keistai asimetriška; nors „Baltoji Ieva“ nežinojo apie savo dviejų alter ego elgesį ir mintis, „Juodoji Ieva“ žinojo viską apie savo „šeimininkės“ asmenybę ir džiaugėsi ją kankinusi.

Vykstant terapijos seansams, „Baltoji Ieva“ ir „Juodoji Ieva“ galiausiai išnyko, tačiau jas pakeisdavo naujos alter ego grupės, beveik visada po tris. Tačiau, pasak Thigpeno, galiausiai pavyko ištirpdyti ir sujungti šias asmenybes, o Christine ištekėjo už elektriko Dono Sizemore'o ir nugyveno ilgą ir laimingą gyvenimą, o 2016 m. mirė sulaukusi 89 metų.

Knyga „Trys Ievos veidai“ iškart tapo bestseleriu, o 1957 m. buvo sukurtas to paties pavadinimo filmas, kuriame pagrindinį Christine Sizemore vaidmenį atliko Joanne Woodward, kuri pelnė „Oskarą“ geriausios aktorės kategorijoje.

 

Tačiau nors knyga ir filmas padėjo atgaivinti visuomenės supratimą apie MPD, po dviejų dešimtmečių susidomėjimas dar gerokai padidėjo  1973 m. išleidus knygą „Sybil“.

Žurnalistės Floros Rhetos Schrieber parašyta „Sybil“ pasakoja istoriją apie dailės mokytoją Sybil Dorsett (tikrasis vardas Shirley Ardell Mason), kurios daugialypės asmenybės sutrikimo atvejis buvo dar ekstremalesnis nei Christine Sizemore.

Shirley Ardell Mason gimė 1923 m. Dodž Centro mieste, Minesotoje. Mergaitė buvo stipriai išnaudojama savo motinos Martos Atkinson, kuri, anot Schrieber, galėjo sirgti šizofrenija. Anot knygos „Sybil“, Martha dukrą kankino ypač sadistiškais būdais, pavyzdžiui, seksualiai prievartadavo ją sagų kabliuku arba pririšdavo prie pianino.

Dėl šios traumos Mason psichika suskilo į ne mažiau kaip 16 skirtingų asmenybių, tarp jų: kūdikį, vardu Ruthie, rašytoją ir tapytoją Marcią, prancūzakalbę mergaitę Vicky, du vyrus meistrus Mike ir Sid, įgudusią pianistę Vanessą, griežtą religinę konservatorę Klarą ir abejingą, beveik paralyžiuotą moterį Sybil.

1954 m. Mason pradėjo gydytis pas psichiatrę Cornelia B. Wilbur. Kaip ir Christine Sizemore atveju, Wilbur galiausiai sugebėjo išryškinti stabilią, pasitikinčią asmenybę, pavadintą tiesiog „Šviesiaplauke“ (Blonde), ir sulieti į ją visas kitas asmenybes, veiksmingai išgydydant Mason, o tai  leido jai gyventi laimingą, normalų gyvenimą.

Kaip ir „Trys Ievos veidai“, „Sybil“ iškart tapo bestseleriu ir buvo ekranizuota 1976 m. televizijos filmu, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Sally Field, o daktarės Wilbur vaidmenį atliko Joanne Woodward iš „Trys Ievos veidai“.

Po dviejų knygų ir filmų sėkmės, susidomėjimas įvairiais asmenybės sutrikimais labai išaugo. Nors MPD anksčiau buvo viena iš rečiausių psichikos diagnozių (iki 1976 m. buvo užregistruoti tik 26 atvejai), 1985–1995 metais šis sutrikimas buvo diagnozuotas daugiau nei 40 000 žmonių. MPD sergantys asmenys pradėjo pasirodyti pokalbių šou laidose, kai kurie demonstravo net 4500 skirtingų asmenybių. Tam tikrais atvejais šie asmenybių skilimai išplito už žmogaus ribų, o kai kurie asmenys prisistatė kaip antys, vištos, omarai, tigrai, gorilos, vienaragiai ir net angelai arba Dievas.

Tuo tarpu psichiatrijos sritis stengėsi neatsilikti nuo MPD diagnozių sprogimo. Tuo metu Amerikos psichiatrų asociacijos psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovo antrasis leidimas arba DSM-II tik trumpai paminėjo sutrikimą kaip „isterinės neurozės“ porūšį. Tačiau 1980 m. dėl suderintų terapeutų pastangų MPD buvo įtrauktas į DSM-III kaip atskiras sindromas, kuris 1994 m. DSM-IV leidime buvo pervadintas disociatyvaus tapatumo sutrikimu (DID). 1984 m. Čikagoje buvo įkurta Tarptautinė daugialypės asmenybės ir disociacijos tyrimo draugija, o 1988 m. pradėtas leisti specialus medicinos žurnalas „Disociacija“. 1990 m. DID publikuotų straipsnių skaičius nuo 1970 m. išaugo 6000 procentų.

 

Tęsinys kitame puslapyje:




Remiantis Amerikos psichiatrų asociacijos svetaine, disociatyvus tapatybės sutrikimas šiuo metu apibrėžiamas taip:

  • Dviejų ar daugiau skirtingų tapatybių (arba „asmenybės būsenų“) egzistavimas. Skirtingas tapatybes lydi elgesio, atminties ir mąstymo pokyčiai. Požymius ir simptomus gali pastebėti kiti arba apie juos gali pranešti pats sindromą turintis asmuo.
  • Nuolatinės spragos atmintyje apie kasdienius įvykius, asmeninę informaciją ir (arba) praeities trauminius įvykius.
  • Simptomai sukelia didelią kančią ar problemų socialinėje, profesinėje ar kitose veiklos srityse.

Kaip rodo pavadinimas, DID priskiriamas prie disociacinių sutrikimų, sindromų, kuriems būdingi integruoti psichologiniai procesai, atitrūkę vienas nuo kito ir realybės.

Kiti disociaciniai sutrikimai apima disociacinę amneziją, kai žmogus staiga patiria dideles atminties spragas, kurių negalima paaiškinti normaliu užmaršumu ar kitais atminties sutrikimais; disociatyvi fuga, kai žmogus praranda suvokimą apie aplinką ir netikėtai nuklysta; depersonalizacijos sutrikimas, kai žmogus jaučiasi atskirtas nuo savo kūno ar aplinkos; ir kitaip neapibrėžtas disociacinis tapatybės sutrikimas, arba DID-NOS – bendras terminas, apibūdinantis disociacinius sutrikimus, kurie nepatenka į jokią kitą kategoriją.

Visi disociaciniai sutrikimai paprastai yra susiję su tam tikru trauminiu veiksniu, pvz., DID atveju fizine ar seksualine prievarta vaikystėje. Taigi, DID plačiai laikomas tam tikru gynybos mechanizmu, leidžiančiu nukentėjusiajam suskirstyti trauminius prisiminimus vienoje ar keliose viena kitos nepažįstančiose asmenybėse.

Kaip Cornelia Wilbur paaiškina knygoje „Sybil“:

„Jei per daug bijai susidurti su kažkuo, tada visiškai prasminga „užtemti“. Tada jums niekada nereikės žinoti, ko bijai“.

Tačiau ne viskas gali būti taip, kaip atrodo. Nepaisant oficialaus Amerikos psichiatrijos asociacijos DID pripažinimo, sutrikimas ir jo diagnozė jau seniai buvo ginčytini.

DID bumo pradžioje devintajme ir dešimtajame dešimtmetyje, daugelis psichiatrų pastebėjo, kad didžioji dauguma tariamų sergančiųjų buvo beveik identiški plačiausiai paskelbtam Sibilės DID atvejui, ir beveik nė vienam nepasireiškė švelnesni Christine Sizemore arba Louis Viveto simptomai.

Iš tiesų, vidutinis MPD (arba DID) sergantis asmuo demografiniu požiūriu buvo labai panašus į Shirley Mason – maždaug 30 metų amžiaus baltaodė moteris. Tai paskatino daugelį spėlioti, kad nepaprastas DID diagnozių padidėjimas praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje buvo socialinio užkrato atvejis, kai pacientai modeliavo savo elgesį – tyčia ar ne – po to, kai sutrikimas buvo pavaizduotas tokiuose kūriniuose kaip „Trys Ievos veidai“, „Sibilė“, ir pokalbių laidose, tokiose kaip „The Oprah Winfrey Show“ ir „Jerry Springer“.

 

Tai panašu į tai, kaip beveik visi pasakojimai apie NSO ir ateivių pagrobimus prasidėjo pagal iš esmės panašų modelį po to, kai aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose buvo išleisti populiarūs ateivių tematikos kūriniai, tokie kaip 1977 m. filmas „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“ (Close Encounters of the Third Kind) ir 1989 m. filmas „Komunija“ (Communion).

Šis paaiškinimas yra ypač tikėtinas, atsižvelgiant į paprastai ekstremalų sutrikimo pasireiškimą didžiausio atgarsio DID atvejuose. Jei tokie dramatiški DID pasireiškimai būtų beveik tokie pat dažni, kaip teigiama pokalbių laidose, sutrikimą būtų lengviau diagnozuoti, o iki aštuntojo dešimtmečio būtų aprašyti daug daugiau nei 26 atvejai.

Tačiau nors žiniasklaida suvaidino svarbų vaidmenį perdėdama DID paplitimą, psichiatrijos sritis taip pat kalta dėl „vandens sudrumstimo“.

1960-aisiais Cornelia Wilbur paprašė psichiatro Herberto Spiegelio padėti patikslinti Shirley Mason, dar žinomos kaip Sibilė, diagnozę. Atlikdamas vertinimą, Spiegelis, nustebęs, sužinojo, kad daugelis alternatyvių Mason asmenybių atsirado tik Wilbur terapijų metu. Iš tiesų, Spiegelis nustatė, kad Mason yra labai paveiki, o Wilbur metodai apėmė daugybę hipnozės metodų.

Taigi didžioji Mason sutrikimo dalis buvo „sukurta“ per jos terapijos seansus, kai Wilbur ir Flora Schrieber, knygos „Sybil“ autorė, netgi prisipažino Spiegeliui, kad Mason turėjo būti diagnozuotas MPD, kitaip jų knyga nebūtų išleista.

Vėliau tyrėjai atskleidė panašų modelį Christine Sizemore atveju, pavyzdžiui, išsiaiškinę, kad jos trečioji asmenybė „Džeinė“ išryškėjo tik per jos terapijos seansus su Corbett Thigpenu. 2012 m. išleistoje knygoje „Ievos išžaginimas“ (The Rape of Eve) psichiatras Colinas Rossas apibūdina Thigpeną kaip neetišką ir išnaudojantį asmenį, manipuliuojantį Sizemore sutrikimu siekdamas asmeninės naudos.

Be to, priešingai nei pasakojama knygoje „Trys Ievos veidai“, Thigpenui iš tikrųjų nepavyko išgydyti Sizemore nuo jos DID. Tiesą sakant, jos asmenybė ir toliau skilo. Tik 1974 metais psichiatrui Tony Tsitos pavyko sulieti jos asmenybes ir leisti gyventi įprastą gyvenimą.

Šie nauji faktai savo ruožtu paskatino iš naujo įvertinti daugelį DID atvejų – taip buvo atrastas nerimą keliantis modelis. DID diagnozių bumas sutapo su kita pagrindine tendencija psichiatrijos srityje: ištrauktii užslėptus vaikystės prisiminimus.

Nuo Freudo laikų daugelis psichiatrų tikėjo, kad žmonių protas gali užgniaužti trauminius prisiminimus, tokius kaip seksualinė prievarta vaikystėje, ir kad psichoanalizės, hipnozės ir kitų metodų pagalba šie prisiminimai gali būti atgauti.

 

Ši koncepcija sulaukė didelio visuomenės dėmesio devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje, kai ekspertų liudijimai gauti iš psichiatrų, teigiančių, kad atgavo savo paciento užgniaužtus prisiminimus, buvo naudojami siekiant priimti kaltinamuosius nuosprendžius keliuose aukšto lygio seksualinės prievartos bylose.

Deja, netrukus buvo išsiaiškinta, kad visa užslopintų prisiminimų samprata iš tikrųjų yra klaidinga ir kad pacientų tariami prisiminimai apie vaikystėje patirtą prievartą dažniausiai buvo klaidingi prisiminimai, kuriuos jų psichiatrai netyčia įsodino į pacientų protus.

Bet kuriuo atveju, kadangi DID klasikiniu būdu siejama su seksualine prievarta vaikystėje ir kitomis traumomis, daugelio tariamų DID sergančiųjų klinikiniai veiksniai taip pat buvo tik implantuoti gydytojų. Skaudžių prisiminimų demaskavimas sukėlė didelį skandalą psichiatrų bendruomenėje.

Taigi, nors DID išlieka pripažintu sutrikimu 2013 m. DSM-V leidime, šiais laikais psichiatrai yra daug neryžtingesni ir atsargesni jį diagnozuodami, nes pripažįsta, kad daugelis DID simptomų sutampa su kitomis, dažniau pasitaikančiomis ligomis, įskaitant šizofreniją, dėmesio stokos hiperaktyvumo sutrikimą (ADHD), epilepsiją ir konversijos sutrikimus. DID sutrikimo pateikimas yra labai kultūriškai specifinis, nes daugelis kultūrų, tikinčių dvasios apsėdimu, nelaiko sutrikimo patologiniu.

Remiantis naujesniais diagnostiniais kriterijais, mokslininkai apskaičiavo, kad DID paveikia ne daugiau kaip 1,5 % visos populiacijos. Tačiau 1995 m. Johnso Hopkinso universiteto Medicinos mokyklos DID atvejų apžvalgoje psichiatras Paulas McHughas padarė išvadą, kad beveik visi atvejai rodo „amatininko ranką“, o tai reiškia, kad bent kai kuriems sutrikimo pateikimo aspektams tiesiogiai įtakos turi gydantis psichiatras.

DID, kaip psichiatrinės diagnozės, teisėtumas turi siaubingų pasekmių realiame gyvenime, ypač baudžiamosios teisės srityje.

1977 m. 22 metų Billy Milliganas buvo suimtas ir apkaltintas trijų moterų išžaginimu Ohajo valstijos universiteto miestelyje. Laukiant teismo, psichologė Dorothy Turner Milliganui diagnozavo disociatyvų tapatybės sutrikimą.

Per patį teismą Turner ir Milligano advokatai liudijo, kad išžaginimus padarė viena iš 10 Milligano asmenybių, o pats Milliganas neprisiminė savo veiksmų.

Remiantis šiais parodymais, Milliganas buvo paskelbtas nepakaltinamu ir 10 metų praleido psichiatrijos įstaigose, o 1988 m. buvo paleistas iš Ohajo psichikos sveikatos sistemos.

Šis ir kiti panašūs atvejai sukėlė teisės ekspertų susirūpinimą dėl melagingų teiginių. DID gali būti panaudotas nusikaltėlių, kurie siekia paneigti atsakomybę ir išvengti kalėjimo. Tačiau pastaraisiais metais Amerikos teismai apskritai atmetė DID diagnozių priimtinumą kaip įrodymą, remdamiesi tuo, kad moksliniai įrodymai neatitinka teisinio patikimumo standartų.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Technologijos.lt
(5)
(3)
(2)

Komentarai ()