Senasis „Baltijos rusiškas pasaulis“ su merais rusais, „Mumyj trolj“ ir „Bi-2“ koncertais pagrindinėse aikštėse praeitin pasitraukė dėl natūralių priežasčių. Ir nebegrįš…

Bet kurios laisvos šalies rinkimų rezultatai — puikus visuomenės procesų žymeklis. Po to, kai Lietuva, Latvija ir Estija atgavo nepriklausomybę, šiose šalyse susikūrė į rusakalbius rinkėjus orientuotos partijos. Jos greitai augo, prarydamos smulkesnius susivienijimus, pradėjo nugalėti rinkimuose ir laikui bėgant, pavirto „lietsargiais“. Dabar šie „lietsargiai“ skyla, ir šis procesas prasidėjo gerokai prieš karą, o dabar tik paspartėjo.

Perestroika visose trijose Baltijos šalyse labai greitai virto judėjimu už nepriklausomybę. Didžioji dalis vietinių rusakalbių palaikė atsiskyrimo, nepriklausomybės ir parlamentinės demokratijos idėjas. Iš pradžių griežto pasiskirstymo į rusus ir latvius-estus-lietuvius nebuvo.

Lietuvoje rusakalbių tuo metu buvo truputį daugiau, nei kalbančių lenkiškai (dabar jau truputį mažiau), ir Lietuvos elitas iš vietinių rusų pusės nejautė grėsmės savo nacionaliniam tapsmui. Todėl šalyje buvo priimtas nulinis pilietybės variantas — ji buvo suteikiama visiems (pavyzdžiui, laikinai dirbantiems Lietuvoje). Nebuvo reikalaujama netgi mokėti lietuvių kalbą, pakako prisiekti ištikimybę.

Latvijoje ir Estijoje po nepriklausomybės atkūrimo buvo kardinaliai kitokia: ten rusakalbiai ir dabar sudaro trečdalį gyventojų. Vietinis elitas, identifikavęs save pagal kalbą, nutarė, kad rusakalbis elektoratas, nors ir stovintis su jais vienoje barikadų pusėje, dabar kelia grėsmę nacionaliniam identitetui, nes gali apsijungti po etniniu lozungu, sukurti vieningą partiją ir laimėti rinkimus — tuo tarpu vietinės politikos lauke nacionalinės partijos skaidosi. Kad to neįvyktų, Latvija ir Estija iš politikos lauko patraukė, įsteigdamos „nepiliečio“ institutą. Jo filosofija pagrįsta tuo, kad dauguma respublikų rusakalbių čia yra ne vietiniai, įvežti po 1940-ųjų okupacijos — o tai reiškia, politiniame šalies gyvenime dalyvauti neturi teisės. Rusakalbiai, gyvenę respublikose iki 1940 m., o taip pat tiesioginiai jų palikuoniai galėjo pretenduoti į pilietybę automatiškai.

Likusieji privalėjo kažkaip natūralizuotis. Latvijoje buvo priimtas siaubingas „natūralizacijos langų įstatymas“ — tam tikro amžiaus žmonės galėjo pateikti natūralizacijos prašymus tik tam tikrą laiką, ir jeigu nespėdavo, tokią galimybę iš viso prarasdavo. Laimei, Europos sąjunga prieš tokį įstatymą pasisakė, ir viename iš referendumų jis buvo atšauktas.

Iki šio amžiaus pirmojo dešimtmečio vidurio Latvijoje ir Estijoje natūralizacijos procesas faktiškai baigėsi — ir įvyko tai, to nacionalinis elitas taip bijojo. Atsirado tos pačios „lietsarginės“ partijos, kurios ėmė laimėti rinkimus, nes sugebėjo suburti beveik visus rusakalbius gyventojus.

Latvijoje tai buvo nuosaiki socialdemokratinė partija „Santarvė“(Saskaņa), kurią dar 1994-ais subūrė šalies pirmasis užsienio reikalų ministras Jānis Jurkāns. Šio amžiaus pradžioje Jurkānso vadovaujama „Tautos Santarvės partija“ pralaimėjo rinkimus į Europos parlamentą ir Rygos Dūmą ir nuslydo žemiau rinkiminio barjero, Jurkāns prisiėmė atsakomybę ir paskelbė pasitraukiantis, o jo pamaina taps jaunas žurnalistas Nils Ušakovs.

Ušakovso vadovaujama „Santarvė“ pradėjo augti kaip ant mielių, surinkdama vis daugiau ir daugiau balsų. Ji laimėjo 2011, 2014 ir 2018 metų parlamento rinkimus, o pats Nilsas Rygos eru buvo išrinktas 2009, 2013 ir 2017 m. Taip pat partijos kontrolei atiteko Latgalija — istorinė-kultūrinė sritis šalies rytuose, kurioje gyvena trečdalis šalies gyventojų.

Ušakovs „Kremliaus agentu“ nebuvo, tačiau specifinę prorusišką retoriką naudojo laimėti mero ir parlamento rinkimus — juk tarp jo rinkėjų buvo Rygos miegamųjų rajonų babuškos, kurios žiūri Pirmąjį kanalą ir myli Putiną*. Jis vietiniams rusakalbiams iš naujo išrado santykinai sovietinius kultus ir simbolius: pavyzdžiui, jam valdant, Rygoje pradėta švęsti gegužės 9-oji, susirenkant prie kariams-išvaduotojams skirto paminklo, kuris buvo nugriautas 2022 metais. Svarbu pažymėti, kad Ušakovso politika buvo klasikinė europietiška socialdemokratija ir nieko bendro su kremlietiška neturėjo. Jos esmė buvo rinkėjų lojalumo pirkimas mainais į visokiausių lengvatų paketą, nuo nemokamo visuomeninio transporto iki nemokamo maitinimo mokyklose.

Ši rinkiminė technologija daug metų puikiai veikė, tačiau į „federalinį“ lygį „Santarvė“ taip ir nepakilo. Seimas buvo latviškas, „mažasis seimas“, t.y. Rygos taryba — rusakalbė, ir visą dešimtmetį jie konfliktavo. 2019 metais Ušakovsą nuvertė — ne per rinkimus, o regionų vystymo ministro plunksna. Jam „pakabino“ daugybę baudžiamųjų bylų, dalis jų nelabai pagrįsta: neatmestina, kad Latvijos elitas taip keršijo jam už tai, kad jis 10 metų laikė Rygą savo rankose. Dabar beveik visos baudžiamosios bylos subliuško.

Lietuvoje vaizdas visai kitas. Dauguma šalies gyventojų — etniniai lietuviai, o negausūs rusai ir lenkai Seiman patekti ir ten kelias deputatų vietas galėjo gauti tik suformavę koaliciją. Tačiau rusų korta Lietuvos Seime praktiškai nežaidžia.

Estijoje iki 80% rusų balsų sulaukdavo „Centro partija“. Jai daug metų vadovavo Edgar Savisaar, pravarde „Raganosis“ — dažnas svečias Maskvoje ir „Vieningosios Rusijos“ draugas. O paskui „jaunieji liūtai“, nauja Centro partijos karta, vadovaujama Jurijaus Rataso, išsiuntė Savisaarą pensijon, išrinko naują vadovybę, kuriai sąjungos su „Vieningąja Rusija“ nebereikėjo. Iš karto po to „centristai“, daug metų buvę už „raudonųjų linijų“, sugebėjo ateiti į valdžią ir suformuoti kelias vyriausybes iš eilės. Ir Estija nuo to nežlugo. Tiesa, 2022 metais partija vėl atsidūrė už „raudonųjų linijų“.

Po vasario 24-osios abi stambios lietsarginės Baltijos šalių partijos, už kurias balsavo dauguma rusakalbių rinkėjų — ir „Centars“, ir „Santarvė“, — atsidūrė cugcvango situacijoje: karo palaikymas reiškė nusukti nuo savęs sąmoningus rinkėjus, o palaikę Ukrainą, jos prarastų ultrakonservatyvų miegamųjų rajonų „vatinį“ elektoratą. Abi partijos užėmė poziciją, pasireiškusią pozicijos nepasirinkimu: mums nereikia nesantaikos, o reikia tylos ir ramybės. Galiausiai „Santarvė“, antrąjį dešimtmetį užėmusi lyderio pozicijas, 2022 metų spalį į parlamentą nepateko iš viso; Estijoje 2023 metų kovą „centristai“ prarado 10 kėdžių iš 26 ir iš antrosios šalies partijos tapo trečia, „antrosios liaudies partijos“ statusą perleisdama dešiniesiems populistams.

 

Latvijoje neseniai vyko visuotinė apklausa: kokiu vektoriumi turėtų orientuotis šalis, Vakarų ar Rytų. Įprastai ~50% atsakydavo „Vakarų“. 2023 metais taip atsakė 63%. Ši dauguma gauta vietinių rusakalbių, vadinamųjų „europietiškų rusų“, sąskaita.

Latvijoje „Santarvės“ „lietsargis“ byrėti pradėjo dar gerokai prieš karą. Tai lėmė kelios priežastys. 2019 m. Ušakovsas tapo Europos parlamento deputatu ir išvyko į Briuselį. Partija ėmė skeldėti ir griūti. Naujas partijos lyderis — Janis Urbanovičius — lyderio savybėmis nepasižymėjo. Netgi yra anekdotas: Urbanovičiui naktį prisisapnavo košmaras, kad jis tapo premjeru. 2022 metų rinkimuose iš „Santarvės“ išsiskyrė daug smulkių partijų. Jei anksčiau rusakalbiai Latvijos gyventojai balsuodavo už vieną partiją, tai dabar ėmė balsuoti net už 8-ias. Rusų balsų „derlių“ surinko ir mažos rusakalbių partijos, ir kovid disidentai, ir populistai, ir „jaunieji kairieji“. O ir bendrai rusakalbių balsų sumažėjo: elektoratą karas frustravo, daugelis tiesiog nėjo balsuoti.

Estijoje „lietsargio“ skilimas irgi prasidėjo dar 2019 metais: tada iš „Centro“ pabėgo daug rusakalbių rinkėjų, kai siekdamas išlaikyti premjero postą, partijos vadovas Jurijus Ratas, sudarė sąjungą su vietiniais ultradešiniais nacionalpopulistais. Toks skilimas natūralus: keičiasi kartos, ateina nauji rinkėjai, kurie nori didesnės įvairovės. Karas procesą paspartino, padėjo riebų tašką. Senasis „Baltijos rusiškas pasaulis“ su rusais merais, „Mumyj-trolj“ ir „Bi-2“ koncertais pagrindinėse miestų aikštėse, su gegužės 9-osios šventimu ir saliutais natūraliai pasitraukė praeitin. Ir nebegrįš. Vietiniai rusai vis labiau jaučiasi europiečiais ir vis dažniau renkasi ne etniškai, o ideologiškai.

Didelę dalį „Centro“ partijos mandatų perėmė nauja jauna kairioji partija „Eesti-200“, kurioje yra ir rusų deputatų. Socialdemokratai irgi ėmė aktyviai pertempti pas save europietiškus rusus, netgi sukūrė „rusakalbį sparną“. Rusus Narvoje vilioja netgi nacionalpopulistai, dar neseniai vadinę juos „antrarūšiais“.

Praradę partiniu „lietsargius“, rusakalbiai gyventojai faktiškai neteko politinės atstovybės. Tačiau yra vilties, kad laisvi rinkimai visą sustatys į vietas. Galbūt etniniam balsavimui bus padėtas kryžius ir pilieiai pradės balsuoti už partijas, kurios jiems artimos ne etniškai, o ideologiškai. Ir yra vilties, kad kuri nors partija, kovodama už rusų balsus, į savo programą įtrauks bonusus rusakalbiams piliečiams (kaip tai daro, pavyzdžiui, partija „Mūsų namai Izraelis“).

Baltijos šalys — natūralus ir gyvas junginys?

Sergejus Škliudovas, politologas, Baltijos šalių specialistas

Trys respublikos, trys seserys, nuolat rungtyniauja, žvalgosi viena į kitą. Estija, tiesa, ėmė lygiuotis į Suomiją: valstybė siekia tapti Skandinavijos šalimi, pasiekti Suomijos gyvenimo lygį. Tai lėtai, bet pavyksta. Dabar Estija — sėkmingiausia iš visų postsovietinių respublikų, nes dešimtojo dešimtmečio pradžioje ten įvyko radikalios reformos. Centrinis bankas tapo nepriklausomas, buvo atskirtos valdžios šakos, atsirado elektroninė vyriausybė.

 

 

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Lietuva atliko proveržį ir referendume priėmė naują Konstituciją, Estija didžia dalimi modernizavo savo seną konstituciją, nors ir „performavo“ ją, o latviai sugrįžo prie pirmosios 1922 metų konstitucijos. Dėl to Latvijoje prezidentas renkamas maksimaliai archajiškai — parlamentu, (t.y. prezidentas — valdančiosios Seimo koalicijos kūrinys), nors 2022 metų rinkimuose dauguma dalyvavusių partijų pasisakė už visuotinius prezidento rinkimus ir dabar renkami parašai surengti referendumą šiuo klausimu; Estijoje prezidentą renka parlamentas ir rinkikų kolegija, ir tik Lietuva sugebėjo įsivesti visuotinių prezidento rinkimų institutą.

Bendrai Lietuva per pastaruosius ketverius metus atliko proveržį ir pakilo į antrą Baltijos trijulės vietą, o Latvija, atvirkščiai, nuriedėjo į trečią, atsilikdama nuo Lietuvos daugeliu rodiklių — nuo vidutinio gyvenimo lygio iki būsto kainos. Kol kas galima sakyti, kad šį dešimtmetį lyderių trijulės tvarka — Estija, Lietuva, Latvija — vargu ar pasikeis.

Dmitrijus Kosinovas
republic.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.