„Daktaro disertacija mane paskatino rašyti grožinę literatūrą“, – teigia save KTU alumnu, mokslo daktaru ir rašytoju galintis vadinti – Vishnu Muraleedharanas. Tuo pat metu, kaip ir daktaro disertaciją, Vishnu rašė savo pirmąjį romaną, o šiuo metu baigia jau trečiąją knygą.

Vishnu ir jo žmona Titty Varghese susipažino daugiau nei prieš dešimt metų studijuodami universitete Indijoje. Titty sumanymu abu nusprendė persikelti studijuoti į Europą, todėl jie abu pasirinko studijas KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete.

Pirmą kartą į Lietuvą pora persikėlė 2013 m. Nuo to laiko jie tiek kartu tiek atskirai keliavo ir gyveno Suomijoje, Dubajuje bei JAV. Tačiau dabar Vishnu ir Titty savo namais laiko Lietuvą.

„Lietuvos ir Indijos kultūra ir visuomenė iš pažiūros labai skirtingos. Tačiau mes susiradome draugų, kurie tapo mūsų šeima, ir dabar pastebime daug kultūrinių panašumų“, – sako Vishnu.

Pasak Titty, gyvenant gimtojoje šalyje visuomet jaučiamas šeimos ir draugų palaikymas, o svetur tenka pasikliauti nepažįstamais žmonėmis. Iš pradžių lietuviai ją glumino, nes pastarieji ne tokie linksmi, kaip indai, tačiau bėgant metams šis įspūdis pasikeitė. Titty mano, kad dabar Lietuvoje žmonės šypsosi daug daugiau nei prieš dešimt metų.

„Aplink mus gyvena labai svetingi ir draugiški žmonės, visada pasiruošę padėti. Tereikia tik paprašyti“, – priduria Titty.

Trečiojoje knygoje bus pristatoma Lietuva

„Kad galėtum atkurti lape istorijas, turi turėti patirties – mano knygose aprašomos vietos, kuriose keliavau ir gyvenau. Vaizduotė yra svarbi, tačiau kelionės ir susitikimai su skirtingais žmonėmis yra patirtis, kuria grindžiu savo pasakojimus. Grožinė literatūra taip pat turi būti realistiška, tiesa?“ – klausia Višnu, kurio pirmasis romanas „Vilties šventovė“ (angl. „Temple of Hope“) buvo angliškai išleistas Indijoje.

„Vilties šventovėje“ pasakojama apie Duttaną Ravindraną, kuris, kaip ir autorius, yra kilęs iš Keralos Indijoje. Kaip ir daugelis jaunų žmonių, Ravindranas svajoja susirasti gerą darbą ir sukurti šeimą. Tačiau jis susiduria su sunkumais. Pasak Vishnu, jo knygoje daugiausia dėmesio skiriama dvasinei kelionei ir pabrėžiama sielos ieškojimų svarba, norint rasti tikrąjį pašaukimą.

Nors romano veiksmas vyksta Indijoje ir Dubajuje, jo autorius teigia, kad knygoje nagrinėjami klausimai yra universalūs. Pasak Vishnu, svarbiausias jo istorijos aspektas yra gyvenimo tikslo ieškojimas tarnaujant visuomenei.

„Kad ir kur gyventum, kai tave ištinka žiauri realybė, pradedi savęs klausti: kodėl tai vyksta būtent su manimi? Kas už to slypi? Kas bus toliau? Šioje knygoje pagrindinis veikėjas bando rasti šiuos atsakymus pirmiausia vykdamas į švenčiausią ir seniausią Indijos vietą Varanasi, o paskui – medituodamas Himalajų kalnuose“, – pasakoja Titty, kuri prisipažįsta, jog knygos pabaigoje apsiverkė.

Tuo tarpu debiutuojantis autorius jau baigė rašyti antrąją knygą, kurios veiksmas vyksta Keraloje, Vakarų Bengalijoje, Floridoje ir Kalifornijoje. Pusiau baigta trečioji knyga pasakoja apie indų studento, atvykusio studijuoti į Lietuvą, išgyvenimus.

Tarp lietuvių kalbos ir sanskrito – 10 tūkstančių panašių žodžių

„Mokslinis rašymas padėjo man nušlifuoti savo stilių“, – sako Vishnu, kuris 2022-aisiais KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete apgynė politikos mokslų daktaro disertaciją.

Per ketverius studijų doktorantūroje metus kas dvi savaites Vishnu konsultavosi su savo moksliniu vadovu Thomasu Bryeriu, KTU ir Centrinės Floridos universiteto profesoriumi. Nors akademiniame rašyme savo teiginius reikia pagrįsti teoriniais ir empiriniais duomenimis, o grožinėje literatūroje pasakojimas remiasi savo patirtimi ir vaizduote, Višnu mano, kad šios dvi rašymo rūšys turi daug bendro. Romaną jis parašė tais pačiais metais, kuriais pabaigė savo daktaro disertaciją.

Lietuviai poros draugai taip pat buvo vieni pirmųjų „Vilties šventovės“ skaitytojų. Sulaukęs jų įvertinimo, Vishnu galutinai patikėjo, jog knyga turi būti išleista. Titty ir Vishnu labai svarbus draugų iš Lietuvos palaikymas.

„Dabar mes kalbame lietuviškai, todėl daug lengviau integruotis į vietos bendruomenę“, – sako Višnu.

Indijoje yra 22 oficialios kalbos, tarp jų – hindi, oficiali Indijos vyriausybės kalba, ir sanskritas, senovinė kalba, atsiradusi prieš daugiau nei tris tūkstančius penkis šimtus metų. Kai kuriose Indijos dalyse, ypač šiaurėje, hindi kalba yra gimtoji, tačiau sanskrito kalbos niekas nevartoja bendravimui. Vietoje to, skirtingų Indijos regionų gyventojai tarpusavyje kalba angliškai.

Atvykusi į mūsų šalį pora iš Indijos sužinojo, kad sanskritas ir lietuvių kalba turi 10 tūkstančių panašių žodžių. Juokaudami jie sako, kad dabar gailisi, jog mokykloje kaip antrąją kalbą pasirinko hindi, o ne sanskritą.

„Indija yra didžiulė ir skirtinga – keliaudami iš pietų į šiaurę visuomet ragaujame skirtingą maistą, pajaučiame skirtingus skonius, kultūrą ir kalbą. Lietuva visur panaši – bulviniai blynai Kaune ir Vilniuje tokio pat skonio“, – šypsodamasi sako Titty.

Komentarai ()