Kovo 11-oji po sovietinės okupacijos penkiasdešimtmečio grąžino mus į Vasario 16-osios kelią – modernios demokratinės valstybės kūrybą. Neabejotina, kad atkurdami nepriklausomybės tradiciją mes paliudijome istorinės tautos savimonės gyvybingumą, neišblėsusį ir gūdžioje vergijoje, apgynėme savo tautos orumą ir pateisinome jos ilgaamžę herojinę praeitį.

Įvairiausi visuomenės nuomonių tyrimai kartas nuo karto pastaraisiais metais paskelbdavo rezultatų, keliančių nerimo ir pagrįstų nuogąstavimų dėl to, kas atsitiko mūsų laisvo gyvenimo principams. Tarkim, šiuolaikinių europiečių vertybių tyrime net apie 40 proc. apklaustųjų į klausimą, ar didžiuojiesi būdamas savo valstybės pilietis, sako, kad nelabai ar visiškai nesididžiuoja.

Šio rezultato grėsmingumas dar akivaizdesnis, palyginus su kitomis valstybėmis: Airijoje tokių tik du procentai, Lenkijoje – 3, Suomijoje – 6, Danijoje – 7 ir t. t. Mes vis dar esame, keistas paradoksas, tokiomis savo nuostatomis artimesni posovietinei erdvei: Rusijoje panašiai į tą patį klausimą atsakiusiųjų yra apie 30 proc., Ukrainoje – 40 proc.

Tokie apklausų apibendrinimai verčia suabejoti mūsų laisvės galimybių supratimu. Panašioje apklausoje net 80 proc. dėl savo nelaimingo gyvenimo kaltina valdžią ir politikos elitą ir tik 20 proc. apklaustųjų sako patys atsakantys už savo gyvenimo sėkmę. Už tokių dydžių – paternalistinės valstybės lūkestis, politinės emocijos vertinant savo ekonominę padėtį, ją siejant su valdžios sprendimais. Kita vertus, laisvė vis dar interpretuojama kaip teisė reikalauti iš kitų, pareigos kitiems, valstybės atsakomybė už visus. Valstybė vis dar daliai žmonių yra gerovę dalijanti institucija, o ne visų pastangomis puoselėjama ir kuriama. Sovietmetis iškreipė žmogaus ir valstybės santykius, užkodavo nepasitikėjimą ja ir jos institucijomis, sukūrė pilietinio susvetimėjimo nuostatas. Dvidešimtmečio kelyje šių bėdų neįveikėme, o ir besikeičiančios valdžios šiai problemai skyrė per mažai dėmesio ir išteklių, menkai skatino pilietiškumą ir dalyvavimo demokratiją, kad giliau būtų suvokta piliečio ir valstybės sąjunga.

Atkūrę nepriklausomybę patyrėme ne tik išbandymą laisve, bet ir sisteminius pokyčius: perėjimą nuo planinės ekonomikos į laisvąją rinką, uždarą gyvenimą keitė pasaulis be sienų, industrinę visuomenę – žinių visuomenė, aiškius moralinius parametrus – totalus laicizmas, pareigas – žmogaus laisvių imperatyvas. Dvidešimtmetis nepaprastai dinamiškas ir intensyvus, reikalaujantis ne tik žmogaus mobilumo plačiąja prasme, bet ypač sąmoningos laisvo, oraus žmogaus pozicijos. Regis, pokyčiai tebėra spartesni nei mūsų dvasinė raida ir vertybių įsisąmoninimas. Man atrodo, kad būsime pervertinę laisvės mums atveriamas galimybes – buvome perdėm įtikėję, kad laisvė viską savaime garantuoja, kad valstybė užtikrina kiekvieno sėkmę, kad laisvėje tėra nuolatinė pažanga ir kylanti gerovė. Deja, laisvėje svarbiausia yra galimybė veikti ir kurtis tokį gyvenimą, kuris atitinka kiekvieno įsitikinimus, vertybes ir bendrosios gerovės nuostatas, laisvė yra sunki atsakomybė už save, savo paties gyvenimą ir savo artimuosius.

Ir, žinoma, nepamiršti, kur prasideda mūsų keliai keleliai: „Begalinėj begalinėj žemėj / aš toksai mirtingas be tavęs“ (Just. Marcinkevičius).

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Valentinas Stundys

Komentarai (1)