Kremliaus optikoje Artimuosiuose Rytuose prievarta ir besiliejantis kraujas yra, tačiau tik kaip nesusijusios sąvokos, žodžiai; o žmonių kaip ir nėra — nei smurtaujančių, nei nuo to smurto kenčiančių.

Ryškiausia, iškalbingiausia Rusijos valdžios reakcijos į kruvinos situacijos Artimuosiuose Rytuose paaštrėjimą detalė — joje nėra nė vieno iš pagrindinių veikėjų, Hamas judėjimo (RF nepripažinto teroristiniu ir ekstremistiniu ir neuždrausto). Prezidento ir užsienio reikalų ministro pareiškimuose Jis kažkaip nemačiomis minimas — kaip nutylėjimas, kaip siluetas contre-jour šviesoje, atpažįstamas tik iš konteksto.

Atrodo, spalio 7-osios Hamas išpuolis prie Izraelio miestus atitinka visus požymiu įvykio, nusipelnančio besąlygiško pasmerkimo netgi Maskvos požiūriu: Kovotojai masiškai ir žiauriai žudo taikius gyventojus, ima įkaitus, apšaudo miestus, — tačiau pasmerkimo žodžiai neskamba. Susitikdamas su Irako prezidenti, Vladimiras Putinas* eilinį kartą mieliau kaltino amerikiečius, kurie, pagal jo versiją, surengė ir šį paaštrėjimą, ir, jeigu pagalvotum, visą arabų ir Izraelio konfliktą. Sergejus Lavrovas — simboliškai sėdėdamas prie vieno stalo su Arabiškų šalių lygos valstybių lyderiais — lyg ir išreiškė pasipiktinimą prievarta ir paragino ją nutraukti, tačiau mintį suformulavo taip aptakiai, lyg smurtas būtų staiga prasidėjęs pats savaime. Didis profesionalas, žodžio meistras. „Smurtas“ ir „kraujo liejimas“ yra, bet tik kaip sąvokos, žodžiai; o žmonių kaip ir nėra — nei smurtaujančių, nei nuo to smurto kenčiančių.

Tiksliau, yra, tačiau tai tik žala abstraktiems „civiliams gyventojams“. Lyg kažkieno paslaptinga ranka išniro iš dangaus ir, visų nuostabai, pradėjo toje žemėje daryti savo tvarką, sukeldama abstrakčias aukas.

Putinas, pasak jo paties, turi daug draugų žydų; tačiau nei draugai, nei rusų žūtis — kažkokia nenugalima jėga — neleidžia Rusijos oficialiems asmenims šiuo atveju ištarti žodžio „terorizmas“ ir išreikšti užuojautos jo aukoms. (Šiaip jau „draugai žydai“ gali būti įvairūs: ir SSRS, kaip atsimename, buvo Davido Dragunskio ir Samuilo Zivso vadovaujamas Sovietų visuomenės antisionistinis komitetas, priešpastatęs teisingus sovietinius žydus blogiems, emigravusiems.)

Bet, tiesą sakant,

prasmė būtent tai, kad anonimizavimas padeda apsieiti be emocijų.

Maskva nenori duoti pažadų, kurių negali ištesėti, ir Dmitrijus Peskovas netgi į tiesų klausimą apie Hamas pripažinimą teroristais, aptakiai atsako: „Mes išsaugome kontaktus su konflikto šalimis“, idant „išsaugotume pozicijas šalies, galinčios dalyvauti sureguliavimo procesuose“ — tuo pačiu į vieną lygį padėdamas valstybę ir religinių radikalų judėjimą.

Ir Putinas, ir Lavrovas bergždžiaprotiškai paragino sukurti Palestinos valstybę, lyg už lango būtų 1947-ieji, lyg niekas nebūtų bandęs jos sukurti (ir lyg ji nebūtų pripažinta daugelio kitų valstybių, taip pat ir Rusijos), ir tai ne Hamas griežtai pasisakė prieš Oslo susitarimus; rusiška diplomatija — didelis procesas, o ne rezultatas, štai ir siūloma grįžti į pradžią, ir vėl įklimpti senų neišpildomų susitarimų išpildymo reikalavimuose.

Sunku pasakyti, ko čia daugiau: pėdsakų grubios sovietinio mąstymo matricos, kurioje Izraelis yra JAV avataras, o palestiniečiai — liaudis, kovojanti gal ir ne už komunistinę ateitį, tačiau bet kokiu atveju prieš kapitalistinį pasaulį, ir to gana; ar principinio nenoro atsidurti vienoje smerkiančiųjų gretoje su „anglosaksais“.

O gal tai ypatybė gerokai senesnė nacionalinio mentaliteto, kuždančio, kad pasaulyje nėra nieko vienareikšmio, tad nebūna jokių „geriečių“ ir „blogiečių“, ir vakarykštis teroristas rytoj gali tapti gerbiamu partneriu — pavyzdžiui, „Taliban“ (beje, kaip buvo Rusijoje pripažintas teroristine organizacija ir uždraustas, taip savo statuso ir nepakeitė), nors ir sovietinė valstybė savo metu Vakarų akyse nuėjo praktiškai tokiu pat keliu. Rusija visada atsisakydavo pripažinti Hamas pripažinti teroristine organizacija, nors dar šio amžiaus pradžioje Izraelio valdžia to prašė.

Dar 2006 m. Vladimiras Putinas kalbėjo, kad „mūsų pozicija Hamas atžvilgiu skiriasi nuo amerikiečių ir nuo Vakarų europiečių pozicijos“. „Nereikia radikalių pareiškimų, reikia pripažinti Izraelio egzistavimo teisę, reikia suderinti kontaktus su tarptautine bendruomene. Raginame Hamas imtis būtent tokio nuoseklaus darbo“, — svarstė prezidentas. Savaime aišku, Gazoje niekas tokių raginimų neišgirdo, tačiau Kremliaus minčių tėkmės tai niekaip nepakeitė.

Pastaraisiais metais užfiksuota ir daugiau atvejų, kai viena valstybė, reaguodama — visiškai įsitikinusi savo teisumu — į savo teritorijos apšaudymą iš kitos, užgriūna ją visa savo galia, siekdama atlikti visišką demilitarizaciją. Tačiau visiškai nesuprantama, kurį pavyzdį imti kaip pagrindinį — ar teisti ir vieną, ir kitą, ar priešingai, ir tą, ir kitą palaikyti. Žinia, nesunku pasimesti.

RF kaip „sureguliavimo proceso dalyvio“ potencialas kol kas įsivaizduojamas. Pats Putinas, svarstydamas, kad konfliktas tapo „reguliavimą besistengusių monopolizuoti, tačiau, deja, nepasirūpinusių rasti kompromisą, Jungtinių Amerikos valstijų politikos Artimuosiuose Rytuose žlugimo pavyzdžiu“, siekia išvengti atsakomybės tiek dabar (karštos galvos iš pradžių įtarė Rusiją prisidėjus prie išpuolio organizavimo, nors tai paneigė netgi Izraelio ambasadorius RF), tiek ir ateityje. Nepaisant to, jis, atrodo, nepastebi, kad devalvuoja visą „daugiapolio pasaulio“ idėją. Iš jo žodžių darytina išvada, kad Artimuosiuose Rytuose tėra vienas tikras aktorius; likusieji — statistai, ir jei tam žaidėjui kas nors nepavyksta, jie tegali bejėgiškai grąžyti rankas.

Artimieji Rytai galėtų tapti efektyviu Maskvos propaguojamos „naujos pasaulio tvarkos“ išbandymu

— jeigu Kremlius palaiko ryšius su Hamas (jeigu tikėsime Peskovu) ir su Iranu, kuris tokius kontaktus juo labiau turi, tai visai būtų galima panaudoti hipotetinę įtaką kurti taiką Artimuosiuose Rytuose, kad „naujoji pasaulio tvarka“ akivaizdžiai pademonstruotų pranašumą prieš „senąją“. Pirmasis testas faktiškai jau įvyko kiek anksčiau — Azerbaidžanas, galima sakyti, per kelias valandas užėmė Karabachą, ir po to armėnų ten „praktiškai neliko“, konstatavo Putinas. Tai įvyko, o Rusija absoliučiai nieko nedarė, nors ją daugelis laikė regiono status quo garantu ir Armėnijos sąjungininku, tačiau, kaip greitai paaiškėjo dėl to paties Putino išsiblaškymo, savęs ji jokiu garantu nelaikė — Azerbaidžanas tiesiog pasiėmė savo, nes galėjo, o Armėnija pati puolė į kraštutinumus.

Panašu, „daugiapolio pasaulio“ principuose numatytas nesikišimas, tiksliai taip, kaip tai buvo ir senais gerais laikais: konflikto dalyviai turi aiškintis tarpusavyje, o jei reikia, tai ir kariauti, o likusios šalys — iš šono neįsakmiai raginti susitaikyti. Jei nepavyks, tai vargas pralaimėjusiems, o nugalėtojai neteisiami, nugalėtojas teisus, taigi, su juo reikia kurti santykius. Taika juk ir prasideda, kai vienas nugali kitą ir priverčia kapituliuoti, argi ne?

Tokiu atveju nepripažintos valdžios būti negali, valdžia daro valdžia pats jos turėjimas — juk pati Maskva pateikė pavyzdį, pripažindama Ukrainos prezidentais ir Petro Porošenką, ir Volodymyrą Zelenskį, tuo pat metu visiškai atmesdama „euromaidaną“. Užtenka laikytis formalių taisyklių — Tas pats Hamas paskutiniuose rinkimuose Gazoje 2006 metais gavo daugumą, ir nors rinkimų nuo to laiko nebuvo, o apklausos rodo, kad judėjimas praranda populiarumą, jokių pretenzijų nėra. Tačiau kartais, kaip su „Taliban“, nereikia ir formalumų. Jeigu rytoj Hamas sugebėtų užimti Izraelį, vargu ar Maskvai tai pasirodys keista ar siaubinga — veikiau jau su tuo pačiu abejingu romumu pasiūlys apsikeisti ambasadomis.

Michail Ševčuk
republic.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.

Komentarai (1)