Antisemitizmas: pagrindinės sąvokos ir istoriniai faktai, apibrėžiantys šią neapykantos pasaulėžiūrą  ()

Ką ir besakyti, gyvename įdomiais laikais. Nepasimesti padeda žinios. Medžiaga aktualia tema padės geriau orientuotis.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Karas Gaza Ruože trunka jau ilgiau nei mėnesį. Jis prasidėjo po to, kai prasmukę į Izraelį judėjimo HAMAS teroristai nužudė apie 1200 taikių gyventojų. Izraelio armija iškėlė sau tikslą sunaikinti HAMAS.

Visame pasaulyje vyksta solidarumo akcijos, palaikančios tiek Izraelį, tiek ir Palestiną. Daugelio šalių valdžia, žydų organizacijos ir žmogaus teisių gynėjai praneša apie ryškų antisemitizmo augimą. Vien spalį Berlyne į sinagogą metė butelį su padegamuoju skysčiu, Paryžiuje jauna žydaitė užpulta su peiliu, o ant jos buto durų buvo nupiešta svastika. Vienoje, Centrinių kapinių žydų dalyje įvyko gaisras, ant kapinių sienų irgi atsirado nacistiniai simboliai. Machačkalos mieste Rusijoje minia įsiveržė į oro uostą, kai ten atvyko reisas iš Tel Avivo – ir šūkaudami antisemitiškus lozungus, bandė šturmuoti lėktuvą. O kitame Rusijos mieste Nalčike buvo padegtas žydų kultūros centrą.

Iš vienos pusės, antisemitizmas – tik dar viena iš kelių jau esančių ksenofobijos formų, tačiau iš kitos – visiškai atskira rūšis. Jo istorija labai ilga ir labai kruvina. Jis daugiaveidis. Grupinės neapykantos priežastis ir mechanizmus besistengiantys suprasi mokslininkai ir filosofai neretai imasi tyrinėti būtent antisemitizmą.. Šiame straipsnyje leidinys „Signal“ glaustai pasakoja apie šiuolaikines antisemitizmo rūšis – idėjas, mitus ir prietarus, kuriais pagrįsta ši pasaulėžiūra.

Antisemitizmas

Šiame straipsnyje surinkti terminai ir sąvokos, kuriuos žinant, galima geriau suprasti diskusijų apie antisemitizmą ir jo pasireiškimus kontekstą. Suprantama, tai toli gražu nėra išsamus sąrašas, o paaiškinimuose neatsižvelgiama į visus niuansus. Bet pradėti reikėtų nuo bendro apibrėžimo.

Antisemitizmas – žodis, kurį 1880 metais sugalvojo vokiečių agitatorius ir žurnalistas (o taip pat žydų sąmokslo teorijos šalininkas) Wilhelmas Marras. Jis pasiūlė „padaryti antisemitizmą oficialia valstybės politika“ – ir atimti iš žydų piliečių teises.

Dabar daugelis valstybių (tarp kurių ir Izraelis bei Vokietija) oficialiuose dokumentuose remiasi vadinamuoju darbiniu antisemitizmo apibrėžimu, kurį 2016 metais pasiūlė Tarptautinis Holokausto atminties aljansas (IHRA ). Sprendimą priimti šį apibrėžimą ESBO šalių lygiu savo laiku užblokavo Rusija.

Antisemitizmas – tai specifiškas požiūris į žydus, įgaunantis neapykantos ir priešiškumo formą. Retoriniai ir fiziniai antisemitizmo pasireiškimai gali būti nukreipti tiek į žydus, tiek ir į nežydus, jų turtą, institucijas, religinius objektus ir taip toliau.

Darbiniame apibrėžime taip pat nurodomi „pagrindiniai dabartinių antisemitinių ideologijų požymiai“. Štai jų sąrašas, nes be to neįmanoma paaiškinti, kodėl pasaulyje nesutariama, kas yra antisemitizmas. Štai jie:
● raginimai žudyti žydus, jiems kenkti arba prievartos jų jų atžvilgiu teisinimas;

● žinomai neteisingų, dehumanizuojančių ar stereotipiškų žydų ar jų „kolektyvinės valdžios“ (žr. žydų sąmokslas) vertinimų skleidimas;

● kolektyvinės atsakomybės priskyrimas žydams už realius ar išgalvotus poelgius, kuriuos atliko atskiri žmonės ar grupės, o taip pat nežydų veiksmus;

● Holokausto ir jo unikalumo neigimas, nacių ir jų sąjungininkų nusikaltimų reikšmės menkinimas, kaltinimai, kad žydai patys išprovokavo savo išnaikinimą;

● žydų kaltinimas didesniu lojalumu Izraelio valstybei (arba „kolektyvinei žydijai“), nei gyvenamai šaliai;

● simbolių ar asociacijų , susijusių su klasikiniais antisemitiškais naratyvais (tarkime, neironiškas išsireiškimo „krikščionių kūdikių kraujas“, žr. kruvinas šmeižtas) naudojimas;

● kolektyvinės atsakomybės už Izraelio valstybės vidaus ar užsienio politiką priskyrimas žydams;

● dabartinės Izraelio politikos sulyginimas su nacių Vokietijos veiksmais;

● „dvigubų standartų“ politika – tai yra, reikalavimas, kad Izraelis vykdytų kokią nors politiką, kurios panašiomis sąlygomis niekas nesitikėtų iš kitos demokratinės valstybės;

● žydų tautos apsisprendimo teisės neigimas ir Izraelio valstybės charakterizavimas kaip rasistinio projekto nežydų atžvilgiu.

Būtent su Izraelio valstybės politika susijusiais kriterijais kategoriškai nesutinka daugelis žmonių teises ginančių aktyvistų, diplomatų ir teisininkų tarptautininkų (tarp kurių ir esantys Izraelyje). Jų nuomone, IHRA pateikiamas antisemitizmio apibrėžimas gerokai apsunkina Izraelio kritiką – taip pat ir tuomet, kai jis pažeidžia tarptautines ir žmogaus teises, o taip pat kritiką sionizmo, remiantis kuriuo Izraelis privalo likti nacionaline žydų valstybe. Remiantis šiuo apibrėžimu, vos ne bet bet kokia diskusija apie palestiniečių padėtį gali būti kvalifikuojama kaip antisemitizmas, rašo „Signal“. Svarbiausios Izraelio ir tarptautinės organizacijos neseniai netgi paprašė JTO nepriimti IHRA pasiūlyto antisemitizmo apibrėžimo.

2021 metais daugiau nei 350 ekspertų pristatė alternatyvų apibrėžimą – Jeruzalės deklaraciją apie antisemitizmą. Joje didele dalimi pakartojama darbinis IHRA apibrėžimas – bet su viena esmine išimtimi: antisemitizmu laikoma ne bet kokia Izraelio valstybės kritika, o tik dehumanizuojanti, paremta išankstiniu nusistatymu ir kolektyvinės atsakomybės idėja.

Siekiant atskirti sąžiningą Izraelio kritiką nuo antisemitizmo, įtakingas Izraelio politikas Natanas Šaranskis dar šio amžiaus pradžioje pasiūlė „ZD testą“. Kritika tampa antisemitiška, jeigu joje yra šalies demonizacijos (neva jos vienintelis tikslas – kam nors pakenti), jos delegitimizacijos (jos egzistavimo teisės neigimas) elementai arba „dvigubi standartai“ (pavyzdžiui, jeigu kritikas pripažįsta tik izraeliečių įvykdytus žmogaus teisių pažeidimus, bet ne palestiniečių).

Prieš tęsiant reikia patikslinti, kas yra antisemito neapykantos objektas, teigia „Signal“. Anot leidinio, čia viskas labai sudėtinga, nes „semitai“, „žydai“, „judėjai“ ir „izraeliečiai“ – susijusios, bet tapačios sampratos.

Skirtingos sampratos

Semitai – griežtai tariant, kalbantys semitų šeimos kalbomis. Stambiausios – arabų (gimtoji maždaug 250 milijonų žmonių) ir amharų (valstybinė Etiopijos kalba, gimtoji daugiau, nei 30 milijonų žmonių). Tai pačiai kalbų šeimai priklauso ir hebrajų kalba. Tai valstybinė Izraelio kalba – ja kalba daugiau nei devyni milijonai šalies piliečių. Tuo tarpu gimtoji (pirma išmokta) ji yra daugiausiai sabrams – Izraelyje gimusiems ir išaugusiems žydams (jų yra apie 5 mln.).

Sąvoka „semitai“ Europoje (visų pirma, Vokietijoje), atsirado XVIII amžiaus gale ir paplito XIX. Iš pradžių tai buvo ne lingvistinė, o „etninė“ ar netgi rasinė sąvoka: manyta, kad šiuolaikiniai žydai ir arabai kilo iš kažkokios senovinės tautos, vadinamųjų semitų (nuo biblinio Simo, vieno iš Nojaus sūnų, vardo) – ir išlaiko kai kuriuos jos papročius, tikėjimus ir paveldimus požymius. Tuometiniai Europos žydai daugiausiai kalbėjo jidiš – indoeuropiečių šeimos germanų grupės kalba. Hebrajų kalba buvo jų religijos kalba.

Tada, XIX amžiuje, europiečiai kasdienėje aplinkoje semitais pradėjo vadinti daugiausiai žydus, nes šie (kitaip, nei arabai) gyveno su jais, greta. Termino „antisemitizmas“ autorius Wilhelmas Marras žodį „semitai“ naudojo būtent „rasine“ (jo nuomone) reikšme (žr. rasinis antisemitizmas). Yra ir terminas „judofobija“ (nuo vokiškos Jude – „žydas“, „judėjas“), sukonstruotas taip pat, kaip ir „homofobija“ ir panašiai. Dabar jis gerokai mažiaus paplitęs.

Judėjai – judaizmo išpažinėjai. Daugumoje kalbų religinė sąvoka „judėjai“ ir etninė „žydai“ seniai susiliejo. Tauta vadinama „judėjais“: angliškai – Jews, vokiškai – Juden, prancūziškai – Juifs, ispaniškai – Judíos, arabiškai – يهود, (jehud), o ir hebrajų kalba – יהודים (jegudim). Žodis „žydiškas“ tose kalbose atitinkamai – Hebrew, hebräisch, Hébreu, Hebreo, العبرية (al-eibrija), עברי (ivri) labiausiai taikomas būtent kalbai.

 
 
 
 

 

Rusų kalboje sąvokos „judėjai“ ir „žydai“ skiriasi – nors vienas su kita labai tampriai asocijuojasi

Kai kuriose slavų kalbose žodis „judėjai“ taip pat naudojami kaip tautos pavadinimas ir tai atrodo maždaug taip: Żydzi lenkiškai, Židé čekiškai. Kadaise rusų, ukrainiečių ir baltarusių kalbose irgi taip buvo. Tačiau pastaruosius maždaug 150 metų šis žodis rusų, ukrainiečių ir baltarusių kalbų kontekste skamba itin įžeidžiamai ir absoliučioje daugumoje atvejų byloja, kad jo naudotojas – ksenofobas ir antisemitas.

Žydai. Smarkiai supaprastinant, yra dvi pagrindinės šiuolaikinės kilmės versijos. Abiejų šalininkai neretai vienas kito atžvilgiu būna itin priešiški.

Pirma versija – monogenezė, tai yra, kilmė iš vieno šaltinio. Pagal ją, visi žydai – palikuoniai tautos, kuri maždaug prieš 3000 metų atsirado Izraelio Žemėje (ji ir Pažadėtoji žemė, ji ir Šventoji žemė, ji ir istorinė Palestina), kalbėjo ypatinga kalba (senąja hebrajų, šiuolaikinės hebrajų kalbos pirmtake), išpažino ypatingą religiją (judaizmą), turėjo savo valstybę su sostine Jeruzalėje ir sukūrė Senąjį testamentą. Ši tauta vadino save „Izraelio sūnumis“ arba „Izraelio tauta“ (pagal Senojo testamento patriarcho Jokūbo-Izraelio vardą).

Dėl karų (labiausiai dėl karų su Naująja Babilono karalyste VI a. pr.m.e ir su Romos imperija I-II a.) didžiuma Izraelio tautos turėjo palikti Pažadėtąją žemę ir apsigyventi nuo Irano iki Ispanijos. Bet tikėjimą ir identitetą išsaugojo, ir nenustojo svajoti sugrįžti. XIX amžiaus gale atsirado sionizmas – judėjimas, siekiant issujungti Izraelio tautos palikuonis istorinėje gimtinėje. Izraelio valstybė buvo paskelbta 1948 metų gegužės 14 dieną.

Antroji versija – poligenezė, tai yra kilmė iš daugelio šaltinių. Remiantis ja, šiuolaikiniai žydai – ne tik Izraelio tautos, bet ir įvairių bendruomenių, kadaise senovėje priėmusių judėjų tikėjimą, palikuonys: mūsų eros pirmųjų amžių Afrikos šiaurės berberai, IV-VI amžių Arabijos himjarai, VII-X amžiaus chazarai ir daugelis kitų.

Remiantis poligenezės versija, pasaulinė žydų bendruomenė (tai yra, žydų savęs suvokimas kaip dalies vienos tautos, nepaisant daugybės skirtumų) – santykinai naujas fenomenas, atsiradęs tik XIX amžiuje. Anksčiau egzistavo tik judėjiškos religinės bendruomenės – kaip dabar, tarkime, rusų stačiatikiai ir amerikiečiai protestantai, kurie, nepaisant visų skirtumų, yra krikščioniškos visuomenės dalis.

Šiuolaikinio Izraelio įstatymuose, pradedant nuo 1948 metų Nepriklausomybės deklaracijos, pabrėžiama, kad valstybė – žydų. Tuo tarpu skirtinguose įstatymuose priimtai skirtingi apibrėžimai, kas laikytinas žydu. Beveik visur bazinis principas – judėjiškas religinis įstatymas: žydas – tas, kieno motina žydė ir kas neišpažįsta kokio nors kito tikėjimo, nei judaizmas. Judaizmą priėmęs nežydas tampa žydu. O toliau – daugybė variacijų: praplėtimų, patikslinimų, išimčių.

Tyrėjai išskiria daug antisemitizmo rūšių. Štai vos kelios.

Krikščioniškas antisemitizmas

Krikščioniškas antisemitizmas, smarkiai supaprastinant, paremtas idėja, kad „žydai nukryžiavo Kristų“.

Tęsinys kitame puslapyje: 
Pasidalinkite su draugais
(4)
(1)
(3)

Komentarai ()