Dydis yra svarbu: maži žinduoliai — graužikai ir smulkūs plėšrūnai — branduolinę žiemą išvėrė kur kas sėkmingiau , nei gigantiški driežai

Žinduolių atžvilgiu, kreidos periodo pabaigos katastrofa buvo tiesiog prasto oro sezonas. Tai nereiškia, kad žinduoliai nenukentėjo — kaip ir dauguma gyvūnų, jie patyrė siaubingus nuostolius. Daugelis jų grupių išmirė. Tačiau visi žinome mūsų pasaulio sukūrimo mitą: mūsų protėviai pakilo iš dinozaurų pelenų nelyg feniksai.

Nepaukštinius dinozaurus išnaikinęs kreidos-terciaro visuotinis išmirimas (K-Т išnykimas) įvyko prieš maždaug 66 milijonus metų. Tėvas ir sūnus dr. Luisas Alvarezas ir dr. Walteris Alvarezas vadovavo geologų komandai, aptikusiai šį geologinį periodą žymintį dirvos sluoksnį.

Visata nubrėžė iridinę žymę: dabar gyvybė bus kitokia. Iridis, kurio atominis numeris 77 — mūsų planetoje retas elementas, jo yra asteroiduose. Jo gausa kreidos-terciaro nuosėdose kėlė mintį, kad vienas toks nukrito į Žemę.

1980 metais Alvarezai iškėlė hipotezę, kad toks įvykis turėjo palikti pėdsakus visoje planetoje. Išsilydžiusių uolienų sferulės ir „sukrėstas“ kvarcas tuose pačiuose sluoksniuose jų išvadas patvirtino. Teliko rasti kraterį. Dešimtmečius trukusios paieškos atvedė prie Meksikos šiaurinės pakrantės. Nors susidūrimas buvo toks galingas, kad sunaikino beveik tris ketvirtadalius rūšių, rasti jo pėdsakus buvo nelengva, nes jis pataikė į patį Meksikos įlankos kraštą. Pusė įkalčių glūdėjo po vandeniu. Tačiau tai, ką mokslininkai visgi rado, atitiko smūginio kraterio dydžio vertinimus.

Atstumas nuo vieno kraterio krašto iki kito yra apie 180 kilometrų, jei per diametrą būtų nutiestas geras kelias, tektų važiuoti porą valandų. Krateris buvo pavadintas dabar beveik jo epicentre stovinčio Chicxulubo miesto garbei. Šios uolėtos išdaužos gylis – 20 kilometrų. Požeminėje jos struktūroje matomi uolienų žiedai: tai primena fotografiją, padarytą momentu, kai lašas nukrenta ant tvenkinio paviršiaus.

Kai kas lig šiol tvirtina, kad Chicxulubo kraterį sukūręs susidūrimas nebuvo masinio išmirimo priežastimi, tačiau įrodymai gan įtikimi — galima neabejoti, kad bet koks prisiekusiųjų teismas pateiks kaltinimąjį nuosprendį. Uolienų datavimas patvirtina asteroido kritimo laiką.

Tačiau katastrofą sukėlė ne vien asteroidas. Baigiantis kreidos periodui, jūrų lygis žemėjo, kas galėjo paspartinti natūralų išmirimą. Trapų išsiveržimai — panašūs į tuos, kurie, išsiveržę Sibire, permo periodo pabaigoje sunaikino beveik visą gyvybę, — užtvindė Indiją. Jie, be jokios abejonės, prisidėjo prie lokalaus išmirimo, o jų išskirtos dujos — prie globalaus klimato pasikeitimo. Kai įvyko K-T išmirimas, gyvybei Žemėje jau ir be to buvo nelengva.

Chicxulubo kraterį suformavęs asteroidas buvo sulig nedidele sala. Įsivaizduokite, kad į dangaus krenta dalis Havajų archipelago arba Skajus. Smūgis buvo kelis milijardus kartų galingesnis už Hirošimos ir Nagasakio bombardavimą. Žemės drebėjimas, galingesnis už bet kurį žmonijos istorijoje užregistruotą, privertė Žemę virpėti. Smūginė karščio banga šimtų mylių spinduliu visa kas gyva pavertė pelenais. Vėjo gūsiai sunaikino miškus iki 1000 kilometrų atstumu.

Asteroido kritimo vieta buvo ko ne blogiausia iš įmanomų, pramušti Žemę kiaurai. Nukritęs į seklumą, asteroidas išstūmė tiek vandens, kad sukėlė ne mažiau nei 100 metrų aukščio cunamį — kai kuriais vertinimais, jis buvo beveik 1500 metrų. Ši vandens siena pakilo virš Šiaurės Amerikos pakrantės ir nusirito gilyn kaip skystas plentvolis. Šioje Atlanto vandenyno pusėje nedidelis cunamis užgriuvo Europos ir Afrikos kranto liniją; nors epicentras toli, banga vis viena buvo sulig triaukščiu namu.

Meksikos įlankos pakrantėse daug gipso [CaSO₄·2H₂O], kuriame daug sieros. Nuo smūgio visa tai išgaravo, į atmosferą pakilo išsilydžiusių uolienų garai ir kelias valandas lijo ugniniu lietumi. Pusei planetos gyvybės iš karto kilo pavojus, milijardai mirė pirmą dieną. Lyginant su tada Meksikos įlankos pakrantes deginusiais gaisrais, dabartiniai miškų gaisrai atrodo kaip nekalti barbekiu vakarėliai.

Į atmosferą pakeltas dulkes oro srautai suko po visą planetą, kol jų dusinančiuose gniaužtuose neatsidūrė visa gyvybė. Saulė kasdien tekėjo kaip ir visada, tačiau per tankią dulkių uždangą prasiskverbdavo vos pusė jos šviesos. Daugiau nei metus išlikusieji matė, kaip tamsą keičia prieblanda.

Ore atsidūrusi siera jungėsi su vandeniu, sudarydama sieros rūgštį, kurios lietus išdegindavo viršutinį dirvos sluoksnį. Tai pakenkė netgi tie toli nuo smūgio vietos gyvenusiems žolėdžiams. Prasidėjo ilgametė branduolinė žiema. Staigus paviršiaus temperatūros pokytis sukėlė audras, kurios užgriūdavo išgyvenusiuosius. Mėsėdžiai dar kiek išsilaikė, puldami žolėdžius ir maitindamiesi nugaišusiais gyvūnais, tačiau tokių atsargų užteko neilgam. Sudėtingos kreidos periodo maisto grandinės nutrūko, teliko ekosistemų kontūrai.

 

Jei asteroidas būtų nukritęs keliomis valandomis vėliau, viskas būtų susiklostę kitaip. Žemei pasisukus, asteroidas būtų susidūręs su Ramiuoju ar jaunu Atlanto vandenynu. Nors smūgis būtų išstūmęs daugiau vandens, didžiąją smūgio dalį būtų jūrų gelmės. Į atmosferą būtų patekę mažiau uolienų ir mažiau sieros, ir ilgalaikė žala būtų mažesnė. Galbūt nepaukštiniai dinozaurai būtų išlikę.

Kreidos-terciaro išmirimą išgyveno nedaug stambesnių už labradorus gyvūnų. Nedidelis populiacijos individų dydis po masinio išmirimo vadinamas liliputų efektu. Stambesni gyvūnai nuo kataklizmų nukenčia ypač stipriai, nes nebegali surasti išteklių išgyvenimui. Be to, jie pernelyg lėtai dauginasi, kad galėtų atstatyti populiaciją. Išgyvenusiems buvo kur kas naudingiau turėti mažesnę kūno masę, nes jam energijos reikia mažiau.

K-T riba tapo dinozaurų giljotinos geležte. Požymių, kad kokie nors nepaukštiniai dinozaurai susidūrimą išgyveno – nedaug. O jei kam ir pavyko, jie buvo tie, ką paleontologai vadina „vaikščiojančia mirusia rūšimi“: jie dar galėjo kažkiek išsilaikyti, bet viskas baigėsi apverktinai. Pirmosios paukščių grupės, atsiradusios po katastrofos, pranyko, kaip ir daugelis kreidos periodo šiuolaikinių grupių protėvių. Gal tai jus nustebins, tačiau masinį išmirimą pergyveno ančių, kurapkų ir kai kurių bėgiojančių paukščių, tokių, kaip emu, protėviai, — jie drauge žengė naujojon eron.