Padirbti pinigai: istorija, dabartis ir įtaka pasaulio ekonomikai  (13)

Pasaulio žiniasklaida konstatavo nerimą keliančią pastarųjų metų tendenciją – pasaulyje vėl kilo padirbtų pinigų banga. Kol kas šis pareiškimas neįgavo grėsmingo mastelio, tačiau be abejonių dingstis susimąstymui yra.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Iš karto po monetų išradimo jų padirbinėjimas buvo laikomas viena iš pelningiausių profesijų visais Antikos, Viduramžių bei Naujųjų laikų periodais. Vos tik atsiradus popierinėms kupiūroms, nagingieji su malonumu ėmėsi ir jų, rašo portalas "Masterforex-V".

Kokie pinigų padirbinėjimo būdai egzistavo senovėje?

  • 1. Pats primityviausias: monetų, turinčių savo sudėtyje brangiųjų metalų, atkandimas ar įpjovimas. Monetos vertė buvo nustatoma pagal jos svorį, ir visada atsirasdavo norinčių ją truputį palengvinti savo naudai, tai yra - pavogti brangiojo metalo. Pati moneta po tokios operacijos iš karto prarasdavo dalį vertės. Toks būdas buvo itin populiarus senovėje. Todėl dabar sunku rasti idealiai apvalią senovės Romos, Bizantijos ar arabišką monetą. Ypač kliūdavo ovalinei sidabrinei kapeikai, cirkuliavusiai Rusijoje iki Petro Pirmojo. Jos netaisyklinga forma tarsi pati kvietė piktadarius vykdyti įvairias neteisėtas operacijas jos atžvilgiu.
  • 2. Sudėtingesnis būdas. Mažesnių matmenų netikrų monetų gamyba. Kai piniginio vieneto nominalas tiesiogiai priklausė nuo joje esančio aukso, sidabro, vario kainos, daugelis padirbinėtojų tiesiog lydė monetas, o po to pildavo metalą į specialiai paruoštas formeles (jas iki šiol randa archeologai ). Tokiu būdu gaudavosi idealios formos moneta, tačiau mažesnio svorio ir, kaip taisyklė, nekeldavo įtarimų.
  • 3. Sudėtingiausias. Padirbtų monetų gamyba iš pigesnių lydinių. Tokiai veiklai reikėdavo laboratorijos (kad ir primityvios), tam tikrų chemijos žinių, o taip pat patirties.
  • 4. Atsiradus popierinėms kupiūroms, kilo jų padirbinėjimo bumas. 1694 metais Didžiosios Britanijos Nacionalinis bankas pirmą kartą istorijoje išleido į apyvartą popierinius svarus sterlingų, kurių bendra vertė buvo vienas milijonas auksu. Netrukus jų atsirado pusantro karto daugiau. JAV iki 1860 metų apyvartoje buvo didžiulis kiekis pačių įvairiausių dolerių banknotų (kiekvienoje valstijoje savi). Juos spausdino privatūs bankai pagal susitarimą su federaline valdžia. Netrukus teko išleisti ištisą katalogą, skirtą negaliojančių piniginių ženklų nustatymui, kuriame buvo 1727 padirbtų dolerių rūšių pavyzdžiai. Pinigų klastotojai aktyviai kursavo po pasaulį, pavyzdžiui, po to, kai imperatorė Jekaterina II įvedė popierinius pinigus, jie visi užplūdo Rusiją. Bet kokios pinigų reformos įgyvendinimo periodas – aukso amžius įvairiems sukčiams ir, žinoma, pogrindiniams piniginių ženklų padirbinėjimo meistrams.

Įstatymai visada buvo griežti. Tačiau kodėl kovos rezultatai minimalūs?

Visos pasaulio valstybės visada atkakliai kovoja su šiuo blogiu: pinigų padirbinėtojams būdavo nukertamos rankos, naudojamas kankinimo suolas, juos mesdavo į verdantį vandenį, gerklę užpildavo išlydytu metalu, kardavo, vėliau šaudydavo arba ilgam sodindavo į kalėjimą. Tačiau šių žmonių nemažėjo. Nei praeityje, nei mūsų laikais.

Šiuo kriminaliniu verslu nesibodėdavo ir turtingi bei žinomi žmonės, netgi dvasininkijos atstovai. Pakanka prisiminti rusų pirklius Demidovus, prancūzų grafienę Jeanne de Boulogne d‘Auvergne, gyvenusią ХV amžiaus pradžioje arba anglų abatą Mesendroną (ХIV a.). Pasakojama, kad netgi grafas Drakula savo niūrios pilies rūsyje laikė netikrų monetų kaldinimo stakles.

Nuo ХIХ a. daugelis valstybių ėmėsi tikslingai spausdinti netikrus savo priešininkų pinigus. Tuo aktyviai užsiiminėjo Napoleonas, ketindamas pakirsti Anglijos ir Rusijos ekonomiką. Japonai karo su Rusija išvakarėse ir jo eigoje pagamino didžiulį kiekį padirbtų rublių. Pirmojo pasaulinio karo metu visos stambiosios imperijos buvo priverstos griebtis šios ardomosios veiklos. Antrasis pasaulinis karas atvėrė dar didesnes perspektyvas: Trečiasis Reichas, gamindamas kolosalų netikrų svarų sterlingų kiekį, žymiai pakenkė Didžiosios Britanijos ekonomikai. Japonija JAV atžvilgiu taip pat vykdė tokią pačią slaptą politiką.

Koks netikrų pinigų kiekis „keliauja“ po pasaulį? Kokių valiutų kupiūras mėgsta padirbinėtojai?

Masterforex-V Akademijos prekybos biržoje ekspertai atkreipia dėmesį į tai, kad:

  • Europoje: padirbtų euro kupiūrų kiekis didėja vidutiniškai 8-10% per metus. Dažniausiai padirbinėtojai gamina 20 (47%), 50 (39%) ir 100 (11%) eurų vertės banknotus. Tačiau įdomu yra tai, kad į Didžiąją Britaniją, pavyzdžiui, per paskutinius metus buvo įvežtas didžiulis kiekis 500 eurų nominalo padirbtų kupiūrų. Situacija tapo tokia grėsminga, kad šalies Centrinis bankas buvo priverstas uždrausti šios kupiūros cirkuliaciją Jungtinės Karalystės teritorijoje.
  • JAV: padirbtų dolerių apimtis didėja vidutiniškai 10-15% per metus. Nepralenkiama padirbinėjimų lyderė - 100 $ kupiūra. Jų yra daugiau kaip 90% visų padirbtų kupiūrų tarpe. Federalinis iždas, taip pat ir FTB, rimtai susirūpinęs augančia padirbinėjimo problema, juo labiau, kad doleris yra pasaulinis piniginis ekvivalentas. Padirbtų dolerių kiekio pasaulyje neįmanoma apskaičiuoti, kadangi egzistuoja ištisi stambūs centrai, kuriuose Amerikos valiuta padirbinėjama konvejeriniu būdu.
  • Rusijoje: su kiekvienais metais padirbtų rublių kiekis didėja vidutiniškai 15-20%. 95 kupiūros iš 100 padirbtų – tūkstančio rublių vertės, antroje vietoje - ženkliai atsiliekantis 5000 rublių banknotas.

Kokių gi priemonių imamasi kovai su šiuo blogiu? Be tiesioginių represinių metodų, visos šiuolaikinės valstybės kovoja su pinigų padirbinėjimu vieninteliu metodu – išleidžia naujus, labiau apsaugotus banknotus. Tuo būdu, sekančiais metais Rusijoje ir JAV turi būti išleistos naujos 1000 rublių ir, atitinkamai, 100 dolerių vertės kupiūros. Tačiau visi specialistai pripažįsta, kad, esant dabartiniam padirbinėtojų techninio aprūpinimo lygiui, jiems nebus sunku pradėti ir šių itin apsaugotų banknotų gamybą. Juo labiau, kad jie yra paklausiausi, o tai reiškia, kad naudojami pagrinde mažmeninėje prekyboje, kur mažai kas tikrina jų tikrumą vietoje.

Kodėl sunku kovoti su pinigų padirbinėjimu? Todėl, kad šis verslas - pats pelningiausias pasaulyje ir yra gerai organizuotas. Jam palankias sąlygas sudaro:

  • nestabilių pasaulio regionų egzistavimas, kuriuose aktyviai vystosi kriminalinės ekonomikos šakos, užtikrinančios labai aukštą šių „gaminių“ kokybę. Pavyzdžiui, vienu iš stambiausių padirbtų dolerių ir eurų spausdinimo centrų dabar tapo Palestinos autonomija. Iš ten ateinanti „produkcija“ išsiskiria itin aukšta kokybe, kas rodo ryšius su Izraelio nusikalstamu pasauliu. Vietiniai pinigų padirbinėtojai nesibodi ir kaimyninių šalių – Izraelio, Jordanijos, Egipto valiutų. Daug padirbtų dolerių spausdinama pogrindinėse spaustuvėse, paslėptose Kolumbijos džiunglėse. Sukčių nepažeidžiamumas pasireiškia tuo, kad jie gali lengvai perkelti savo kompaktiškas bazes iš vienos vietos į kitą, juo labiau, kad pasaulyje tiek daug vietų, kur įstatymų galiojimas yra reliatyvus;
  • ekonomiškai atsilikusių regionų egzistavimas tam tikroje šalyje arba tarpvalstybiniame darinyje. Būtent iš ten eina pagrindinis padirbtų pinigų srautas. Rusijos Federacijoje padirbtų pinigų „gamybos“ lyderis – šiaurės Kaukazas, o Europos Sąjungoje – Pabaltijo respublikos. Pastarosiose padirbinėjami tiek eurai, tiek ir nacionalinės valiutos. Pažymėtina tai, kad Latvijoje, kaip ir senovėje, periodiškai išimamos iš apyvartos netgi padirbtos monetos (pagrinde 1 arba 2 latų vertės);
  • gyventojų ir darbo jėgos migracija. Didelių nacionalinių diasporų egzistavimas visada sudarė sąlygas padirbtų pinigų plitimui. Ypač, jei diasporos užsiima tam tikra verslo rūšimi;
  • galiausiai, ekonominė krizė ir pasitikėjimo bankų sistema smukimas. Bet kurios visuomenės tradicinis pirmenybės teikimas gryniems pinigams neišvengiamai atveda prie rizikos šioje sferoje padidėjimo.

Tuo būdu, ši sena kaip pasaulis problema vis dar lieka aktuali. Nežiūrint į bet kokį progresą, žmonijos psichologija nekinta, o ekonominės krizės tik apnuogina tikrąsias baimes ir troškimus. Žmonės vis dėlto yra linkę laikyti pinigus rankose, nepatikėdami jų niekam. Ir kol žmonija nori mėgautis kupiūrų šnaresiu arba monetų skambesiu savo piniginėse, ji turi būti pasiruošusi tam, kad ten anksčiau ar vėliau atsiras klastočių.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Masterforex-V
Masterforex-V
(5)
(0)
(4)

Komentarai (13)