Kokias išvadas galima padaryti iš naujos FVN apklausos.

Rusijos liaudžiai nerūpi ne tik karas Ukrainoje, bet ir maždaug visa, kas vyksta aplink

Balandį fondas „Visuomenės nuomonė“ (FVN) 53-ų RF subjektų 104 gyvenvietėse atliko apklausą, kurioje dalyvavo 1500 respondentų. Jiems buvo u-duodamas vienintelis klausimas: „Kokie praėjusios savaitės įvykiai, apie kuriuos buvo pranešama masinio informavimo priemonėse, labiausiai jus sudomino, patraukė dėmesį?“.

Выбрать предлагалось из следующих событий:

• — Smarkus potvynis Rusijoje;
• — Rusijos karinė spec. operacija Ukrainoje;
• — Teroro aktas „Crocus City Hall“;
• — Įtempta padėtis Artimuosiuose Rytuose, Irano ir Izraelio konfliktas, kariniai veiksmai Gazos ruože;
• — Valdžios struktūrų darbas;
• — Kiti įvykiai Rusijoje;
• — Kiti įvykiai pasaulyje;
• — Sunku atsakyti, nėra atsakymo.

Tai va, dauguma rusų (44％) negalėjo į šį klausimą pateikti iš viso jokio atsakymo . Tai yra, jiems iš viso niekas neįdomu, jų nė vienas iš pateiktų įvykių neužkliudė! Tik 24％ apklaustųjų „sudomino“ naujienos apie didžiulius potvyniu Urale ir Sibire. Tokią pačią dalį apklaustųjų domina naujienos apie karą. Ir vos 5％ rusų „sudomino“ (ne sujaudino) teroro aktas „Crocus City“ Maskvoje.

Tačiau daugumos, kaip matome, nedomino niekas. Visiška apatija. Ką tai byloja?

Kad rusai, nepaisydami totalios propagandos, didžia dalimi nusišalino nuo visuomeninių reikalų. Apsigaubė asmeninių problemų lukštu. Tai vyksta, kai žmonės negali niekam daryti įtakos. Tokiu atveju iš visų variantų jie renkasi tiesiog plaukti pasroviui. Būtent tai dabar ir įvyko Rusijoje.

Apklausa įdomi tuo, kad akivaizdžiai demonstruoja: plataus karo palaikymo, netgi tiesiog masinio domėjimosi juo, Rusijos bendruomenėje nėra.

Dabartinė totalitarinė Rusijos valstybė aktyviausius ir mąstančius gyventojus išstūmė iš šalies, kitą visuomenės dalį pasodino, likusią, didžiąją — privertė tylėti, nuslopino jos valią, paversdama piliečius nuolankiais, bet visiškai abejingais gyventojais be jausmų, be minčių.

Visas mobilizacinis, visomis šio žodžio prasmėmis, Putino resursas Rusijoje – štai šie 24％. Beje, tikėtina, kad netgi šis skaičius labai didelė prielaida, nes aišku, kad nemenka dalis iš šių 24 procentų, karu domisi ne visada, kaip to norėtųsi valdžiai. Kai kuriuos iš šia tema „besidominčių“, ji iki širdies gelmių erzina.

Čia reikia pažymėti dar vieną svarbų momentą. Akivaizdu, kad dabar sociologinėse apklausose Rusijoje dalyvauti sutinka daugiausiai lojali valdžiai gyventojų dalis. Nelojalūs, opoziciškai valdžios vykdomos politikos atžvilgiu nusiteikę piliečiai dėl suprantamų priežasčių juose stengiasi nedalyvauti. Atitinkamai, tokiais tyrimais gauti duomenys labiausiai atspindi proputinišką elektoratą. Tačiau ir jie, kaip matome, ganėtinai apgailėtini.

Čia, šiaip jau, nieko naujo. Lojalistai visada ir visur, ir ypač Rusijoje, su tradiciniu jų nuolankumu valdžiai, yra bailūs ir inertiški. Jiems į viską nusispjauti, įskaitant ir oficialiai dievinamą valdžią. Tad, atsakymo variantą „mane domina valdžios struktūrų darbas“ pasirinko vos 1％ apklaustųjų.

Aišku, visi sociologai žino, kad respondento atsakymas didžia dalimi priklauso nuo užduoto klausimo. Ir jeigu paklausite „ar asmeniškai palaikote garsiąją „SKO““?, tai gyventojas, kuriam iš tiesų ji vienodai šviečia (ką ir parodė ši FVN apklausa), stos į padėtį „ramiai“ ir raportuos, kad palaiko. Bet žodis ne žvirblis. Šis FVN tyrimas geras tuo, kad klausimas buvo pateiktas maksimaliai apolitiškai, ir tuo pačiu pasiūlyti variantai užkliudė aštriausius einamuosius įvykius. Taip gauta maksimaliai objektyvus realių rusų nuotaikų vaizdas.

Dabar apie tai, kaip vertintina ši rusų apatija.

Iš vienos pusės, gerai, kad jokio masinio valstybinių naratyvų palaikymo tarp rusų nesimato. O iš mitos pusės — blogai.

Abejingumas, emocinis neišsivystymas, dvasinė tuštuma — būtent tai gimda žiaurumą. Žiaurūs žmonės dažniausiai būtent tokie — emociškai neišsivystę, abejingi. Jie tampa sadistais ir žudikais, nes juose savo laiku nebuvo išvystytas gebėjimas užjausti ir išgyventi svetimą skausmą. Gi jeigu bręstant jiems įteigti nacionalinės didybės idėją, tai rezultatas būna įvairiausi hitleriai, musoliniai ir tokie jų pasekėjai, kaip visokie milčakovai…

Abejingi žmonės tuščia dvasia ir galva lengvai pasiduoda masiniam apdorojimui, nes savų, giliai išgyventų jausmų ar minčių jie neturi. Dėl to jie lengvai priima svetimas, juo labiau, jeigu tai autoritetų mintys. O svarbiausias autoritetas jiems — valstybė.

Tačiau valstybė valstybei nelygu. Jelcino epochos valstybė, kaip ją bevertintumėme, masiniam Rusijos gyventojui susižavėjimo ir pagarbos nekėlė, nes jo požiūriu, tai buvo nežinia kas. Per daug pliuralizmo, per daug skirtingos, dažnai prieštaringos, informacijos. Jokios tvarkos televizoriuje, o reiškia ir to paties gyventojo galvoje, ji nekūrė. Atvirkščiai. Ši tvarka ten Jelcino laikais nenutrūkstamai sproginėjo, o gyventojai negali gyventi nenutrūkstamai sprogdinamais smegenimis.

Visai kitas reikalas — fašistinio tipo valstybė, kurią tas pats Rusijos gyventojas gavo 2000 m. Joje viskas sutvarkyta. Yra teisingas nacionalinis lyderis. Pasitempęs, energingas, rūstus iki žiaurumo — „viskas, kaip mums patinka“. Jis tuo pačiu metu ir ryšių turintis bėdasprendis, ir išauklėtas inteligentas; ir nacionalistas, ir internacionalistas. Jis ir už nacijos teisę atsiskirti (tik ne nuo Rusijos!), ir už vienybę bei nedalomumą, jis ir demokratas, ir autokratas, ir rinkos, ir valstybinės ekonomikos šalininkas… Ir visa tai visiškai nesprogdina smegenų tam inertiškam, abejingam rusų gyventojui — lojalistui, nes yra kažkas, kas tame nacijos lyderyje jį tenkina. Kyla klausimas, kas?

 

 

Gyventoją tenkina, kad tas pats nacijos lyderis sukūrė atitinkamą valstybę. Tokią, kokia jam (gyventojui) patinka. Totalinę, viską ir visur kontroliuojančią, tačiau gražaus fasado.

Valstybės grožis masiniam rusų gyventojui, be nulakuotų istorinių mitų, yra jo karinė jėga. Ir šis „grožis“ jau daug metų kasdien jam demonstruojamas televizoriuje ir internete.

Tačiau putiniška valstybė nepamiršta mūsų gyventojo ir pamaitinti. Gyventojai privalo visada turėti išgerti ir kuo užkąsti. Ne pernelyg daug, tačiau privalo.

Fašistinio tipo valstybės dažniausiai būna tam tikru mastu ir socialinės valstybės. Jos visada — reakcija į ankstesnę superliberalią vyriausybių politiką. Dėl tokios politikos visuomenė smarkiai poliarizuojasi, pasidalindama į krūvelę turtuolių ir galą su galu vos suduriančią daugumą. Tuo pat metu valstybė tampa klasikiniu „stambių kapitalistų reikalų tvarkymo komitetu“, paliekančiu gyventojų daugumą likimo valiai.

Tokius „superliberalius“ režimus ir pakeičia fašistinio tipo valstybės. Taip buvo ir fašistinėje praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio Italijoje, ir ketvirtojo dešimtmečio nacistinėje Vokietijoje. Tas pats nutiko ir Rusijoje 2000 metais. „Superliberalų“ Jelcino režimą pakeitė totalitarinė (bent jau po 2022 metų tokia tapusi) Putino valstybė. Ir, taip, be karinės amunicijos blizgesio ir puikiai išvystytos demagogijos, ji atlieka ir tam tikrą socialinę funkciją, palaikydama jiems priklausančių gyventojų vartojimo lygį. Ir būtent iš čia kyla tokios valstybės stabilumas. Gyventojų lojalumas valdžiai perkamas socialinėmis dovanėlėmis.

Tuo tarpu visuotinis „partijos ir vyriausybės“ palaikymas vaizduojamas parankinėmis priemonėmis, padedant televizijai, internetui, policijai, FSB ir visokiausiems kazokams su nagaikomis. Tačiau nuoširdaus valdžios palaikymo jokiomis pakišomis nupirkti neįmanoma. Ką ir parodė FVN apklausa.

Aleksandr Želenin
republic.ru