Miškų vaidmuo žvelgiant istoriškai smarkiai keitėsi. Be daugelio gamtinių veiksnių, vis didesnę reikšmę įgaudavo vidiniai ir išoriniai socialinio pobūdžio faktoriai. Kai kurie iš jų tapo labai svarbūs žmogaus ir miško santykiams, o atskirais atvejais turėjo tiek vienai, tiek kitai pusei egzistencinę reikšmę.

Sakykime, dar iki Lietuvos valstybės susiformavimo, o ir jos gimimo laikotarpiu retai apgyvendintame krašte svarbiausia miškų duoklė ar indėlis į valstybės atsiradimą buvo jų lydymas ir vertimas dirbamomis žemėmis. Mat tik žemės ūkio plėtra sudarė prielaidas spartesniam žmonių gausėjimui iki tokios kritinės masės, kuri ir užtikrino gana galingos valstybės susiformavimą.

Visais vėlesniais laikais, beveik iki XX a. vidurio, pirmame plane buvo ekonominis medienos, kaip svarbiausio energetinio šaltinio, pagrindinės statybinės medžiagos ir prieinamiausios žaliavos buities dalykams, amatams bei verslams, vaidmuo. Ji daug šimtmečių buvo pagrindinis eksporto objektas, stimuliavo svarbių Lietuvai upinės laivininkystės ir medžio pramonės atsiradimą.
Suprantama, kad greta pagrindinės funkcijos ar ilgalaikės reikšmės miškai atlikdavo ir daugelį kitų, kartais irgi labai svarbių, funkcijų arba žmogus ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui įnešdavo naujų ir kartais visai netikėtų elementų savo santykiuose su mišku. Tokie dalykai itin atsiskleisdavo karų, maro, ūkinių suiručių, reformų metais.

Atsiradusi valstybinė miškų tarnyba (XV a.) ir buvusi privati didikų miškų tarnyba beveik keturis šimtmečius apsiribojo miškų, kaip valstybinės ar privačios nuosavybės objekto, apsauga. Tik XIX a. Lietuvoje atsirado profesionalios miškininkystės ir miškotvarkos, kaip mokslo ir praktinės veiklos, reiškiniai, pamažu susiformavo „normalaus miško“ teorija ir įsitvirtino kai kurie racionalaus miškų naudojimo principai. O maždaug nuo XX a. vidurio atsirado ir vis stiprėjo gamtosauginių bei ekologinių miško funkcijų supratimas ir miško naudojimo principų kaita, atsižvelgiant į tas funkcijas.

Tad bent bendrais bruožais žvilgtelėkime, kaip Nepriklausomybės metais pasikeitė miškai, ką iš miškų gavo ir ką jiems davė Lietuvos valstybė, platesnioji visuomenė ar atskiri jos sluoksniai, įskaitant profesionalius miškininkus. Kas iš esmės pakito žmogaus ir miško santykiuose?

• 1. Daugiausia iš miškų gavo gamtosauga. Radikaliai išplėstas miškų naudojimas siekiant specializuotų gamtosaugos tikslų. Daugiau kaip trečdalis miškų pateko į įvairios nomenklatūros saugomas teritorijas, kuriose ribojamos ekonominės, o kartais ir socialinės miškų funkcijos. Be rezervatinio režimo miškų plotų didinimo, dar apie 262 tūkst. ha Lietuvos miškų auginami iki gamtinės brandos (to Lietuvoje iki nepriklausomybės išvis nebuvo). Be valstybinių rezervatų, nacionalinių ir regioninių parkų, valstybės ir savivaldybių draustinių, miškuose išskirtos europinės svarbos NATURA 2000 teritorijos, kertinės miško buveinės, įvairios apsauginės juostos prie vandenų ir daugelio kitų objektų. Netgi ūkiniuose miškuose vykdant darbus taikoma daug gamtosauginių apribojimų (biržių ploto mažinimas, pavienių medžių palikimas kirtavietėse, savaiminio atžėlimo skatinimas ir t. t.). Valstybinis visų miškų valdymas 1998 m. perduotas Aplinkos ministerijai.
• 2. Per 20 nepriklausomybės metų miškų plotai padidėjo daugiau kaip 200 tūkst. ha, o šalies miškingumas pasiekė trečdalį sausumos teritorijos. Bendri medienos ištekliai padidėjo nuo 310 mln. m3 iki 430 mln. m3, vidutinis tūris 1 ha – nuo 180 iki 209 m3. Brandūs medynai eksploatuojamuose miškuose jau viršija 20 proc. Šie pagrindiniai skaičiai rodo, kad iš esmės pagerėjo visi Lietuvos miškų parametrai, išaugo produktyvumas ir atsparumas negatyviems bei stichiniams veiksniams.
• 3. Lietuvos medžio pramonė ir kiti medienos vartotojai iš valstybinių, o vėliau ir privačių miškų medienos žaliavos gavo ir gauna beveik du kartus daugiau nei paskutiniuoju sovietmečio dešimtmečiu. Tai užtikrino gana sėkmingą šios pramonės plėtrą nepriklausomybės metais. Daugiau kaip ketvirtis milijono Lietuvos gyventojų restitucijos būdu tapo privačių miškų savininkai. Šitaip įgiję nekilnojamojo turto jie pasidarė turtingesni, o nemaža jų dalis jau gavo arba ateityje gaus papildomų pajamų iš savo miško panaudojimo medienos gamybai ar kitiems tikslams. Valstybinės miškų tarnybos miškininkai nepriklausomybės metais gali naudoti miško išteklius patikėjimo teise, nemokėdami kelminio mokesčio ir pasilikdami visas gaunamas pajamas sau bei išsaugodami urėdijoms pelno siekiančių įmonių statusą. Tokių lengvatinių sąlygų Lietuvos istorijoje niekada nebuvo, jos yra išimtinės ir pasaulinėje praktikoje. Visiems kitiems Lietuvos gyventojams sudarytos laisvo įėjimo sąlygos į absoliučią daugumą Lietuvos valstybinių bei privačių miškų rekreacinėms reikmėms tenkinti ir mažosioms miško gėrybėms (uogoms, grybams) rinkti. Niekada anksčiau Lietuvos miškuose nebuvo tiek daug rekreacinių takų, miško poilsiaviečių, kaimo turizmo sodybų.
• 4. Valstybė tiesioginės ekonominės naudos iš miškų atsisakė, liko tik netiesioginė ir dažnai nemateriali nauda, pavyzdžiui, ateinanti per gamtosaugą, ir tam tikros pajamos, gaunamos iš juridinių ar fizinių asmenų, susijusių su miško naudojimu bei medienos perdirbimu. Tačiau tai lyginant su praeityje buvusiomis pajamomis yra mažareikšmiška. Antai Didžiosios kunigaikštijos laikais visos piniginės pajamos iš valstybinių miškų likdavo valstybės iždui, o su miškų saugotojais buvo atsiskaitoma duodant po kokį valaką žemės ir baudžiauninkų jai įdirbti, cariniais laikais iždas sau pasiimdavo 80–90 proc. iš miškų gautų pajamų, tarpukario nepriklausoma Lietuva – apie du trečdalius. Dabar taip būti negali dėl daugelio priežasčių, bet visiškas tiesioginių pajamų iš miško atsisakymas buvo aiškiai pernelyg ankstyvas ir neparuoštas.
• 5. Tiek valstybinio valdymo institucija, tiek valstybinės miškų tarnybos miškininkai, tiek privačių miškų savininkai deramai neįvertino valstybės sudarytų palankių sąlygų. Privačiame sektoriuje tinkamai neišnaudotos asocijavimosi galimybės, kooperatinių ir aptarnaujančių struktūrų formavimas. Sektorius iki šiol išlieka intensyvios kontrolės, o ne ūkio plėtros objektas, o tai, be abejo, valstybės požiūriu yra žalinga. Valstybiniame sektoriuje net surenkant įspūdingas pajamas nerandama vieno kito milijono litų miškų mokslui plėtoti, jis išgyvena stagnaciją ar net nusmuko lyginant su sovietmečiu. Abejonių kelia dalis investicijų. Nors ore sklando daug gražių žodžių apie miškininkystės plėtrą, medynų ugdymą, želdinimą bei kitus gerus darbus ir jiems ženkliai didinamas finansavimas, bet šių darbų faktiški kiekiai, išreikšti hektarais ar kubais, jau keleri metai mažėja ar geriausiu atveju nekinta. Valstybinio valdymo institucijos taikstosi su problemomis.
• 6. Slogi miškininkų bendruomenės vidaus atmosfera. Kažkur dingo demokratiškos diskusijos, debatai, nuomonių įvairovė, plinta ne tiesos, o priešų paieškos ar net jų darymas, vis mažiau vietos lieka specialistų iniciatyvai. Paklusnumas revizoriams ir didiesiems viršininkams, o ne specialisto protas ir žinios tampa pirmaeile vertybe. Tarytum būtų karo metai...

Daug kuo galime džiaugtis. Tačiau yra dėl ko ir nuliūsti. Pavojaus varpais skambinti dar nėra reikalo, bet tikrai praverstų apsišluoti ir į miškus ir miškų ūkį žiūrėti daugiau piliečio nei valstybės išlaikytinio akimis.

Turinys

• Redakcijos skiltis
  Prie dvidešimtmečio kalėdinės eglutės 6
• Nemirtingo žingsnio taktu
  U. Tamošiūnaitė. Žiema (II) 8
• Ta akimirka žavinga
  Lietuvos medžių dešimtukas 9
• Miškas ir mes
  Metai buvo sunkūs, bet geri 10
  D. Červokienė. Dvilypis valstybinių miškų efektyvumas 12
  D. Bartkienė. Miškas – rūpestis ir vaistas nuo kasdienybės 16
  Kas naujo pasaulyje 21
• Politikos varpinė
  M. Adomėnas. Apie medinį Vilnių 22
• Pokyčių verpetuose
  Prie Baltijos: kaimynai. 26
• Savas miškas
  Z. Bitvinskaitė. Neramus ramybės metas 28
  V. Almanis. Išpirka 32
  L. Juodvalkienė. Miškas tik priedas 34
• Baldai ir interjeras
  V. Ilonis. Noriu ramiai dirbti 38
• Medis ir verslas
  D. Srėbaliūtė. Žalioji energetika Vokietijoje 40
  A. Patašius. Atsinaujinanti energetika: pirmiausia žinios 44
  Medienos kainos 46
  Skelbimai 48
• Technika
  A. Pabricaitė. Rovaltra – universiteto mecenatas 50
• Knygų lentyna
  Lietuvos miškininkų sąjungos istorija 52
• Mūsų žosmė
  Tekėjo upeliai brangvynelio... 52
• Medžioklė
  V. Ribikauskas. Nauji metai – seni lapai 54
• Pirma buvo žodis
  A. Brukas. Miškai ir nepriklausomybė 58
• Būkime sveiki
  D. Červokienė. Ant palangės auginami vaistai 60
  V. Skafaru. Tas žaliasis auksas 62
• Medis ir aplinka
  Aukšti medžiai 65
  A. Patašius. Žalvaris – atliekos turi rasti savo vietą 66
  T. Simila. Medžiai – stebuklingos chemijos gamyklos 68
• Miško pavilioti
  L. Juodvalkienė. Miškininko profesija – gyvenimo būdas 70
• Jaunuolynas
  Giliukų skiltis
  K. Naujalis. Kai savo rankom pasodini 74
  K. Vaitkevičius. Įsomintinos miško pamokos 76
  Mano medis
  V. Aukštaitis: „Medis mieste – vienatvės metafora“ 78
• Juokai
  Einšteinui dzin 79

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Algirdas Brukas

Komentarai (0)