Įsivaizduokite, kad vieną dieną artimas žmogus pareiškia, jog daugiau nebevalgys jokio termiškai apdoroto maisto, t. y. virtų, keptų, skrudintų, garuose apdorotų patiekalų. Trumpai tariant, jis pasiskelbia tapsiantis žaliavalgiu. Ką darytumėt? Normalu, jog laikomės atokiai ir žiūrime įtariai į tai, kas mums yra visiškai nauja. Todėl suraukti antakiai, gūžčiojantys pečiai arba sukiojimas pirštu ties smilkiniu kam nors užsiminus apie žaliavalgystę yra sveikintina reakcija. Blogiau, kai viskas tuo ir pasibaigia. Tad neskubėkim teisti – susipažinkim.

Kas tai yra?

Žaliavalgystė (angl. Raw Food) – mitybos būdas, kai žalias, termiškai neapdorotas ir dažniausiai organiškas maistas sudaro didžiąją raciono dalį. Pradedantieji žaliavalgiai savo žaliavalgystės lygį mėgsta nusakyti procentais, mat tokių, kurie vartoja išimtinai (100 %) tik žalią, gyvą maistą, kol kas yra nedaug. Dažniausiai žaliavalgiai nevartoja nei mėsos, nei žuvies, nei pieno produktų ir kiaušinių. Jie renkasi vaisius, daržoves, sėklas, grūdus ir žalumynus, kuriuos džiovindami, daigindami, spausdami, raugindami, mirkydami ir maldami sugalvoja neįtikėtinų patiekalų. Žaliavalgystės griebiamasi ligoms prispaudus, kiti ją išbando smalsumo vedini ar įkvėpti kitų pavyzdžio.

Gyvybės eliksyras

Bernardo LaPallo rugpjūčio mėnesį sukako 109 m., tačiau jam amžius – tik skaičiukas. Vyras rašo knygas, dalija interviu, dalyvauja seminaruose, daug juda ir ... svajoja atidaryti savo restoraną. Bernardo oda spindinti ir lygi, akys dega gyvybe, o protas šviesus ir aiškus. Didžiąją jo raciono dalį sudaro gyvas, žalias maistas, o žaliavalgiauti pradėjo jaunystėje, kai dar niekas plačiai apie tai nekalbėjo. O štai keturių vaikų mama ir septynių anūkų močiutė Mimi Kirk kiekvieną dieną pradeda žaliuoju kokteiliu, kurį ruošia iš įvairių lapinių daržovių ir vaisių. Nuo 30-ies ji nebevartoja gyvūninės kilmės maisto, o išbandžiusi žaliąją dietą netruko ja užkrėsti ir visą šeimą. Būdama 70 m. amžiaus Mimi laimėjo PETA (didžiausia pasaulyje už gyvūnų teises kovojanti organizacija) rengiamą grožio konkursą, o šiemet gegužę ji pristatys savo naująją knygą. Mimi sako, jog ji jaučiasi tokia sveika ir energinga lyg būtų dvidešimtmetė. Daugybė žmonių kasdien jai rašo laiškus, norėdami suprasti tokios geros savijautos priežastis ir galbūt šį bei tą prisitaikyti ir sau.

Plinta ir į lietuvių namus

Šiandien vakarų kultūros šalyse žaliavalgystė sparčiai įgauna pagreitį. Rodos, pasaulyje vis daugiau žmonių įsitraukia į šį įdomų eksperimentą su mityba. Eksperimentas čia itin tinkamas žodis, nes beveik visi žaliavalgiai tokiais tapo nusprendę tik pabandyti, paeksperimentuoti ir savo kailiu patirti, o kas gi nutiks pradėjus taip maitintis. Jie juokauja, jog tas, kas bent kartą ryšis tokiai nors vieno mėnesio avantiūrai, amžiams pakeis savo supratimą ne tik apie mitybą, bet ir gyvenimo būdą.

Žaliavalgystė lėtai atkeliauja ir į lietuvių namus. Apie šį mitybos būdą jau užsimenama interneto portaluose, diskutuojama forumuose, patyrimais dalijamasi dienoraščiuose. Žmonės buriasi į grupes, nes einant nauju keliu smagu sutikti bendraminčių, drąsiau keliauti. Net restoranėlis Vilniuje atidarytas! Sakote: „Ai, tai tik dar viena mada. Pažais ir praeis!“ Išties, rodos, jog tai tik dar viena neaiški naujovė, neaišku kieno ir kada sugalvota ir paleista į pasaulį daugintis. Tačiau geriau pagalvoję atrandame, jog tai ne naujas, o itin senas mitybos būdas, nes žmonės savo maistą ėmė gaminti tik susidraugavę su ugnimi. O iki tol? Sakysite: „Tai negi vėl turime grįžti į beždžionių laikus?!“ Bet palaukite, juk beždžionės, užkūrusios ugnį, staiga žmonėmis nevirto. Galima tik spėlioti, kodėl žmonės ėmė kepti savo maistą. Ar gyvenimo sąlygoms tapus atšiauresnėms, o gal dėl atsitiktinumo?

Užuominos raštuose

Jeigu klausimas, kaip maitinosi žmonės civilizacijos priešaušriu, yra pernelyg miglotas, tai Kristaus laikus siekiantys dokumentai atrodo bent jau šiek tiek aiškesni. 1923 m. vengrų lingvistas, psichologas ir filosofas Edmond Bordeaux-Szekely Vatikano archyvuose rado ir išvertė „Esėjų Taikos Evangeliją“. Jos eilutės žmones štai ko moko: „Nežudykite nei žmonių, nei gyvūnų, nei maisto, kurį dedate į savo burną... Jei sotinsitės gyvuoju maistu, šis jus gaivins, jei žudysite savo maistą, negyvas maistas žudys jus... Gyvenimas kyla iš gyvenimo, o iš mirties visada ateina tik mirtis... Tai, kas žudo jūsų maistą, taip pat žudo ir jūsų sielas... Jūsų kūnai tampa tuo, ką valgote, taip, kaip jūsų sielos tampa tuo, ką galvojate... Todėl nevalgykite to, ką šaltis ir ugnis suniokojo, nes degintas, šaldytas ir suardytas maistas sudegins, sušaldys ir suardys jūsų kūną... Valgykite vaisius ir žoles, kuriuos užaugino ir subrandino gyvybės ugnis...“ Tiesa, E. B. Szekely darbus gaubia mįslės ir skandalai. Pats Vatikanas teigė, kad „Esėjų Taikos Evangelijos“ rankraščiai apskritai neegzistuoja, o mokslininkas tais metais net nebuvo įleistas į archyvus. Rinkimės patys, kuo tikėti, o kuo ne.

Ieško atsakymų

Tikėjimo ir istorijos temos visada painios, bet to negalėtume pasakyti apie mokslinių tyrimų duomenis ir paprasčiausią logiką. Italų natūropatas gyd. Giuseppe Cocca, norėjęs būti matematiku arba inžinieriumi, tačiau paklusęs tėvų valiai tapo diplomuotu medicinos ir chirurgijos specialistu. Greitai nusivylęs oficialiosios medicinos gydymo metodais ir požiūriu į ligas, savo profesinę karjerą pasuko kiek kitokiu keliu. Šiandien jis ne tik sėkmingai gydo ligonius, bet ir nuolat bendrauja su sveikaisiais jiems aiškindamas, kaip reikia gyventi norint nesirgti. Gydytojas kelia klausimą, kokia mityba žmogui turėtų būti normali? Kokia yra žmonijos mitybos istorija? Juk dažniausiai galvojama apie tai, ką valgė mūsų seneliai, proseneliai ir proproseneliai, ir apie tai, kaip maitinomės prieš 200 ar 300 metų. O kas buvo prieš tūkstančius ir milijonus metų? Ar vėliau keičiantis valgymo įpročiams keitėsi ir virškinimo aparatas? Ar mūsų organizmas pritaikytas pasisavinti tokį maistą, kokį vartojame šiandien? Pažvelkime trumpai į tai, ką sako mūsų kūnas.

Ar galime valgyti viską?

Gyd. G. Cocca pateikia amerikiečių dietologo Sylverster Graham mintį, jog kiekvieno gyvūno fizinės išorinės savybės lemia prisitaikymą valgyti tik tam tikros rūšies maistą. Tuoj pat jis kelia klausimą, ar karvė gali būti pelių valgytoja, o liūtas ėsti savanos žolę? Ne, negali, nes dėl savo dantų struktūros paprasčiausiai nesugeba tokio maisto pasiimti. O kokį maistą galėtų pasiekti žmogus, jei staiga netektų visų savo sukurtų įrankių? Gyd. G. Cocca teigia, jog jei išorinės savybės neleidžia pasiekti tam tikros rūšies maisto, vadinasi, ir vidinis virškinimo aparatas turi sunkumų sudoroti tokį maistą. Visiems gerai žinomas gyvūnų skirstymas į žolėdžius, mėsėdžius ir visaėdžius, taip pat ir teiginys, kad jų virškinamieji aparatai skirtingi, jam atrodo kiek klaidingas.

Išties, sako gyd. G. Cocca, visų jų virškinimo sistemos yra labai panašios: „Visi turi burną, stemplę, skrandį (vieną arba du), ilgesnį ar trumpesnį žarnyną, kepenis, kasą, t. y. iš esmės virškinamojo aparato struktūra yra ta pati. O kas tada keičiasi? Proporcijos, pvz., mėsėdžių skrandžio rūgštingumas aukštesnis, o žolėdžių žarnynas ilgesnis ir t. t. Kokia gi išvada? Ogi ta, kad visi gyvūnai gali virškinti viską, tačiau kuo labiau nutolstama nuo to, kokį maistą virškinimo sistema yra prisitaikiusi apdoroti, tuo labiau organizmas „streikuoja“. Taigi mūsų maistas pagal tai, ką iš tiesų kaip rūšis gebame pasiimti ir tinkamai perdirbti, yra vienoks, tačiau galime susidoroti ir su mums nepriklausančiu maistu, tik sumokėti už tai turime sveikata.

Gamta pasirūpina viskuo

Kitas dalykas, dėl kurio kyla daugybė ginčų ir painiavos, yra mūsų įprotis maisto produktus klasifikuoti pagal turimas maistines medžiagas, t. y. baltymus, riebalus, angliavandenius, mineralines druskas, vitaminus. „Juk toks skirstymas gamtoje neegzistuoja“, – šypsosi gyd. G. Cocca. Žmonės, valgantys gyvūninės kilmės produktus ir jų nevartojantys, dažnai ginčijasi dėl pastariesiems gresiančio baltymų trūkumo.

Gyd. G. Cocca savo aiškinimą pradeda klausimu: „Ar mėsoje yra baltymų? Taip, yra. Kaip manote, kiek jų yra 100 g mėsos? Daugelis nežino, bet pabandykite įsivaizduoti. Ogi apie 20 g. Ar yra baltymų duonoje? Taip pat yra, 10 g / 100 g. Tai reiškia, jog 200 g duonos yra tiek pat baltymų, kaip ir 100 g mėsos. O daržovėse? Pavyzdžiui, bulvėse yra 2 g baltymų. Vaisiuose – šiek tiek mažiau nei gramas. Kiek baltymų motinos piene? Pirmasis visų mūsų maistas, kuris per kelis mėnesius padvigubina kūdikio svorį, iš pradžių turi 2,5–2 g baltymų, o kiek vėliau, kai šis tampa jau trigubai didesnis, baltymų sumažėja iki 1,5–1,2 g, t. y. šiek tiek daugiau nei jų yra vaisiuose.“

Rodos, pati gamta padeda pereiti prie mums, kaip rūšiai, tinkamo maisto. Tik kad mes jos tiesiog nepaisome. Gyd. G. Cocca tęsia: „Su kuo lyginame teigdami, jog veganiškoje dietoje (nevartojama nei mėsos, nei žuvies, nei pieno produktų ir kiaušinių) mažai baltymų? Visos oficialiosios studijos apie tai, kiek žmogui reikia baltymų, remiasi su žiurkėmis atliktais eksperimentais. Bet ar ne keista lyginti, kai žiurkės piene baltymų yra apie 8–10 g, o žmogaus piene jų skaičius svyruoja nuo 2,5 iki 1,2 g?“

Iškalbinga organizmo reakcija

Mėsa, pienas, duona, vaisiai ir daržovės... Skirtumas yra ne tik tarp jų, bet ir tarp virto ir žalio maisto. Įdomus klausimas: ar mūsų organizmas, be skonio skirtumo, supranta, kad mes suvalgėme keptą arba žalią obuolį? Jei supranta, tai kaip reaguoja? Į šiuos klausimus atsako šveicarų daktaro Paul Kouchakoff atliktas eksperimentas. Jis nustatė, jog kaskart valgant maistą, apdorotą aukštesnėje nei 50 ºC temperatūroje, organizme padidėja baltųjų kraujo kūnelių kiekis. Tai vadinama maistine leukocitoze. Leukocitų kiekis suvalgius to paties, tik termiškai neapdoro, žalio produkto išlieka nepakitęs. Taigi suvalgius virto maisto įsijungia organizmo imuninė sistema. Vadinasi, kūnas reaguoja kaip į pavojų. Nors ir būdamas labai stiprus, ilgainiui jis pradeda silpti, o mus pradeda pulti ligos.

Reikėtų paminėti dar ir tai, jog mūsų organizmas, virškindamas suvalgytą maistą, jame esančias maistines medžiagas (baltymus, riebalus, angliavandenius ir t. t.) suskaido. Pavyzdžiui, baltymai suskaidomi į aminorūgštis. Įdomu, kad vaisiuose ir daržovėse aminorūgščių jau yra, tai lyg iš anksto suskaidyti baltymai. Taigi organizmui nereikia papildomai dirbti norint juos pasisavinti, o mes, net ir gausiai suvalgę žalių vaisių ar daržovių, jaučiamės lengvi ir energingi. Kalbat apie žaliavalgystę ir mūsų organizmą, dar vienas dėmesio vertas elementas – fermentai. Tai medžiagos, būtinos virškinimui ir ląstelių „remontui“. Jų yra mūsų organizme ir augaliniame maiste. Jei augalinį maistą apdorojame aukštesnėje nei 45 ºC temperatūroje, fermentai suyra, o mes virškindami turime panaudoti savuosius, taigi „apiplėšiame“ savo organizmą ir mūsų ląstelės ỹra greičiau.

Žaliavalgiai atletai griauna mitus

Pereiti vien prie termiškai neapdoroto maisto nėra lengva. Jei staiga pakeisite savo mitybos įpročius, galite susidurti su nemalonia detoksikacija. Be to, mes juk labai prisirišę prie savo mitybos tradicijų, todėl net ir daugelis pradedančiųjų žaliavalgių gyvą maistą, bent jau išoriškai, stengiasi paversti panašiu į įprastą virtą ar keptą. Pasaulyje dienos šviesą išvysta vis daugiau įspūdingų žaliojo maisto receptų knygų, į kurias žvelgiant sunku patikėti, jog visa tai pagaminta pačiu paprasčiausiu būdu. Tačiau užtenka vieną kartą pabandyti, kad suvoktume, kaip lengvai gali būti sugriaunami mūsų pačių sukurti mitai. Skubu jus padrąsinti, jog energijos tikrai nepritrūks, atvirkščiai, nustebsite, o kur gi ji buvo iki šiol. Tai galėtų patvirtinti daugelis žaliavalgių, kurių gretose yra ir pasaulinio lygio atletų.

Vienas iš jų – Tim VanOrden. Nuo 1998 m. jis atsisakė viso gyvūninės kilmės maisto, o nuo 2004 m., norėdamas pagerinti sveikatą, perėjo prie žaliavalgystės. Šiandien jam 43 m., bet jis vis dar karaliauja gausybės maratonų lentelių viršūnėse.

34 m. Stefania Licari dirba gydytoja Londone. Jau 4 m. ji yra žaliavalgė. Būdama tik mėgėja, daugelio nuostabai, ji įveikė itin sudėtingą 200 km ilgio ultramaratono trąsą per Brazilijos džiungles. Ne šiaip įveikė, bet užėmė trečiąją vietą moterų grupėje. Stefania nenustygsta vietoje, ji nuolat ieško, kur dar galima išbandyti savo kūno galimybes.

Besidomintieji ras ne vieną panašią istoriją. Informacijos yra daug ir įvairios, o prieš leidžiantis į eksperimentus būtina kuo daugiau sužinoti. Svarbiausia – nepulti stačia galva. Šiame straipsnyje aptariamas dar vienas požiūris į pasaulį, o jūs rinkitės, kaip į tai reaguoti.

Turinys

• Redakcijos skiltis 6
  Neblėstančios istorinio kovo viltys.
• Ta akimirka žavinga
  Domeikiemio kriaušė 8.
• Nemirtingo žingsnio taktu
  J. Marcinkevičius. Aš nenoriu meluoti 9.
• Politikos varpinė
  M. Vidūnaitė. Būtina atlikti esminę reformą 10
  L. Pečeliūnienė. Nelaimingi kracho šaukliai 11.
• Miškas ir mes
  A. Staponkus. Miškams įveisti – ES fondų vilionės 13
  Susidorojimo kampanija tęsiasi 16.
• Pokyčių verpetuose
  V. Skafaru. Žaliavalgystė: mada ar revoliucija? 20.
• Savas miškas
  Z. Bitvinskaitė. Pasikviesk medį į savo namus 24
  L. Juodvalkienė. Neišėjęs iš miško 28.
• Gyvybės medis
  A. Patackas, A. Žarskus. Darnos paslaptis 32.
• Baldai ir interjeras
  L. Juodvalkienė. Per ilgas baldų kelias 36.
• Medis ir verslas
  Vėl stebins “Ligna” 39
  Medienos kainos 42.
• Technika
  R. Zinkevičius. Vadinkime priimtinais vardais 44
  Sėkmingai išbandytas 90 tonų medvėžis 47.
• Medžioklė
  V. Ribikauskas. Metas sutepti šautuvus 48
  Būk kilnus medžiodamas žvėrį! 50.
• Pažintis
  N. Petrošiūtė. Neregys medį mato širdimi 52.
• Mūsų žosmė
  Sveikinimai 57.
• Medžio formos
  V. Ilonis. Be miško ir be medžio – ne lietuvis 58.
• Pirma buvo žodis
  J. Stauskaitė. Be vertybių žmogus - pasiklydęs 60.
• Būkime sveiki
  D. Červokienė. Kadagio galybė 62
• Medis ir aplinka
  S. Asipavičienė. Kultūringam poilsiui gamtoje 65
  P. Vitkauskas. 100 metų – ąžuolo jaunystė 68.
• Miško pavilioti
  N. Petrošiūtė. Dainos gimtiesiems šilams 70.
• Jaunuolynas
  Lesyklėlių dovanojimo akcija 74
  Miško bičiuliai myli savo Dzūkiją 76.
• Iš raudonosios knygos
  Didysis baublys 78.
• Mano medis
  K. Mazurkevičius: “Kaip vaikams žaislai...” 79.
• Juokai
  Vienas – vienas - du 80.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Viktorija Skafaru

Komentarai (33)