„Pasaulyje viskas labai blogai, vyksta vien siaubai ir košmarai“ ()
Antraštė „Vyras nužudė žmoną grandininiu pjūklu“ bus perskaityta daug noriau, nei „Vyras padovanojo žmonai milijoną raudonų rožių“. Taip veikia mūsų suvokimas: neigiami dalykai traukia labiau nei teigiami.
Ir kaip dabar gyventi?
© atourov / Midjourney
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Skyrelis iš populiaraus psichologo P. Zigmantovičiaus knygos „Juodoji psichologija: kaip mums diegiamos nuodingos nuostatos ir ar galim nuo to apsisaugoti“
Kokios neigiamos nuostatos mums diegiamos
1. Toksiškas savęs tobulinimas — teiginys, kad žmogus būtinai turi užsiimti saviugda, norėdamas išlikti padoriu žmogumi. Sustoti neįmanoma, kitaip prasidės degradacija. Ir nėra nieko blogo, jei žmogus pats nusprendžia ką nors tobulinti, užuot griebęsis brangių kursų ir pomėgių iš baimės likti nevykėliu.
Būtina suprasti: mokytis vien dėl malonumo yra nepaprastai sunku. O daug lengviau, kai aišku, kaip ir kur tas žinias, įgūdžius ir gebėjimus galima pritaikyti. Mokytis anglų kalbą vien dėl mokėjimo nėra gera idėja. Veikiausiai tokios studijos labai greitai baigsis, nes procesas sudėtingas, o nauda nėra akivaizdi.
Todėl mokymąsi visada reikia sieti su konkrečiomis užduotimis. Ar bent jau su malonumu. Juk kai kuriems žmonėms mokymasis teikia malonumą.
Tačiau toksiškas saviugdos būdas siūlo kitą kelią — tobulėti tam, kad tobulėti. Dėl to žmogus amžinai bėga už horizonto, t. y. bando padaryti tai, ko tiesiog negali. Dėl to paskui jaučia gėdą, apatiją, dirglumą. Naudos iš to nedaug.
2. Pasaulis kupinas manipuliatorių ir sociopatų, kurie tik ir laukia, kad galėtų jus apgauti ir sukelti psichologinę traumą. Iš tikrųjų tokių žmonių yra mažiau, nei 3％ pasaulio gyventojų. Kai kuriems iš jų šios problemos silpnai išreikštos, o yra tokių, kurie sugeba kontroliuoti jų apraiškas,
Pavyzdžiui, amerikiečių psichologai septynerius metus stebėjo sunkius nusikaltimus (pavyzdžiui, sunkius kūno sužalojimus) įvykdžiusius paauglius nusikaltėlius. Paaugliai reguliariai atlikdavo psichopatinių bruožų ir kitų įdomių apraiškų testus. Paaiškėjo, kad labai daug tiriamųjų aktyviai ugdė savikontrolės įgūdžius. Kitaip tariant, jie išmoko susitvarkyti su savo antisocialiais impulsais, o tai patvirtino objektyvūs duomenys — pavyzdžiui, pažymiai mokykloje [tyrimas].
Palyginkite šiuos duomenis su kasdien tinklaraščiuose ir socialiniuose tinkluose pasakojamomis gąsdinančiomis istorijomis. Ten vyksta banalus bauginimas. Yra tikrai pavojingų dalykų — pavyzdžiui, nesiskiepyti prieš keliaujant į egzotiškas šalis. Tačiau tikimybė sutikti žiaurų manipuliatorių, nesugebantį įsijausti, yra labai maža. O skaitant istorijas internete atrodo, kad kas antras didelio miesto gyventojas yra smurtautojas. Bet kokie gąsdinimai yra pelningi juos vykdančiam asmeniui. Tada galima parduoti žmogui kursus ar amuletus, apsaugančius jį nuo blogio.
|
3. Pasaulyje viskas labai blogai, gerų įvykių būna nedaug, vyksta beveik vien siaubai ir košmarai. Labiausiai čia pasižymėjo įvairios žiniasklaidos priemonės. Antraštė „Vyras nužudė žmoną grandininiu pjūklu“ bus perskaityta daug noriau, nei „Vyras padovanojo žmonai milijoną raudonų rožių“. Taip veikia mūsų suvokimas: neigiami dalykai traukia labiau nei teigiami. Šis mechanizmas kadaise padėjo mūsų protėviams laiku pastebėti krūmuose tūnantį plėšrūną. Dabar žiniasklaida iš jo aktyviai uždirba pinigus.
Internetiniams naujienų ištekliams svarbiausia yra peržiūros. Jiems nesvarbu, kokią patikimą ir reikalingą informaciją gausite, kaip jausitės skaitydami istorijas apie nusikaltimus ir nelaimes. Naujienos nėra skirtos tam, kad mūsų pasaulis taptų geresnis.
Tad kodėl tiek daug žmonių nuolat seka naujienas? Tai yra kontrolės iliuzija. Žmonės jaučiasi apsaugoti, kai žino, kas vyksta. Iš tikrųjų žiniose įvykiai dažnai pateikiami taip, kad sukelia kur kas daugiau neigiamų emocijų, nei jie nusipelno. Ir tai daroma sąmoningai. Negalima paveikti svarbiausių politikų sprendimų ar išgelbėti jau nužudytos moters. Žinios apie šiuos dalykus jums suteiks tik emocijas. O pernelyg didelis nerimas, baimė, pyktis gali išprovokuoti potrauminio streso sutrikimą.
Įsivaizduokite, jums nebūtina dalyvauti traumuojančiame įvykyje, kad patirtumėte psichinę žalą! Kai JAV įvyko teroristinis išpuolis Bostono maratone, mokslininkus nustebino tai, kad žmonės, kurie nebuvo įvykio liudininkai, o tik stebėjo įvykio transliaciją, patyrė psichologinę traumą [tyrimas]. Naudinga žinoti apie tai, kas vyksta pasaulyje, kad jaustumėtės socialiai sąmoningi, tačiau iki tam tikros ribos. Nuolatinis naujienų sklaidymas yra žalingas. Ypač sukeliančių neigiamas emocijas.
Kodėl esame tokie dėmesingi neigiamoms žinioms?
Pirmas dalykas, padedantis negatyvumui lengvai patekti į mūsų gyvenimą, — atrankinis suvokimas (moksliškai — selektyvus suvokimas). Jei žmogus yra kuo nors įsitikinęs, jis pradeda tai pastebėti visur. Tarkime, perskaitote 20 naujienų apie žmogžudystes, eismo įvykius, smurto aukas ir maniakus. Jūsų dėmesys persiorientuoja taip, kad pirmiausia pastebėsite viską, kas susiję su incidentais: naujienas apie nusikaltimus arba žmonių pasakojimus apie juos. Galite prieiti iki to, kad kiekvieną praeivį matysite kaip nusikaltėlį. Kiekvienas papildomas emocinis pasakojimas apie šiuolaikinio pasaulio baisumus sustiprina selektyvų suvokimą. Tam tikru momentu negatyvumo perkrautam žmogui bus sunku pastebėti ką nors gero aplink save. Nors jis negyvena kriminališkai pavojingame rajone ar gretimame bute su nusikaltėlių gauja.
Kažkur dideliame mieste iš tiesų yra nusikaltėlių. Tačiau jie nėra tokie dažni, kaip atrodo pažiūrėjus kriminalines žinias.
Dar vienas diegiančių neigiamas nuostatas pagalbininkas, — patvirtinimo šališkumas. Šis kognityvinis iškraipymas verčia mus pritaikyti tai, ką sužinome, prie savo požiūrio. Jei žmogus įsitikinęs, kad pasaulis yra baisi vieta, kas antras žmogus yra manipuliatorius ir apgavikas, o pavydi žmona privalo palikti vyrą, jis ras to patvirtinimą jį supančiame pasaulyje. Jo sąmonė atjungs įvykius, kurie patvirtina priešingą požiūrį. Jausmą, kad „visas pasaulis pilnas pabaisų“, teisingiau būtų vadinti „išgirdau, kad pasaulis pilnas pabaisų, ir dabar ieškau jų, kad apgyvendinčiau jas mano požiūryje į pasaulį“.
Kaip apsisaugoti nuo neigiamų nuostatų?
1. Išmokite jas atskirti. Ką bendro turi tokios nuostatos? Jos moksliškai nepagrįstos, tačiau sukelia neigiamas emocijas. Ar esate ką nors išgirdę / perskaitę ir pajutę baimę / pyktį / nerimą? Galbūt susidūrėte su neigiamu nusistatymu, kurią jums kažkas bruka, siekdamas naudos sau. Galbūt jis / ji nori išlaikyti jūsų dėmesį ir ką nors reklamuoti. Arba įbauginti, kad galėtų parduoti, pavyzdžiui, kursus arba pasidalyti „unikalia autorine metodika“.
2. Būkite atsargūs tyrinėdami žmogaus gerumą. Taip, tokios antraštės kaip „Blogio psichologija“ patraukia dėmesį. Tačiau jau anksčiau sakėme, kad neturėtume būti savo pačių pasaulio suvokimo burbule. Jei atrodo, kad jame vien tik pavojingi nuodingi piktadariai, svarbu atidžiau pažvelgti į priešingą požiūrį. Sužinokite, ką apie žmogaus prigimtį mano mokslininkai, o ne tinklaraštininkas, nusprendęs, kad „Žmogus žmogui — vilkas“ yra nekintama tiesa. Sunku patikėti, bet žmonės paprastai būna geri.
Psichologai atliko eksperimentą. Vieniems žmonėms davė dešimt eurų ir suporavo juos su kitais tiriamaisiais. Žmonės patys sprendė, ar dalytis šia suma su savo eksperimento partneriu, ar ne, o jei dalytis, tai kokiu santykiu. Buvo numatytas tik vienas susitikimas, todėl nebuvo galima bausti partnerio už blogą elgesį. Eksperimentatoriai būtų buvę patenkinti bet kokiu sprendimu. Eksperimento dalyviai neturėjo jokios racionalios priežasties dalytis vienas su kitu.
Kai jiems buvo papasakota apie tyrimą ir paklausta, ar jie tikisi dosnumo iš atsitiktinio partnerio, dauguma dalyvių darė prielaidą, kad partneriai vis tiek dalysis. Tik dešimt procentų atsakė nesitikintys jokių pinigų [tyrimas]. Taigi kokie rezultatai? Paaiškėjo, kad žmonės, turintys pinigų, kažkodėl jų nepasisavindavo, o jais dalydavosi. Procentai skyrėsi, bet tai detalės. Svarbiausia, kad žmonės galėjo viską pasiimti sau, tačiau tik dešimt procentų dalyvių, kurie neatidavė nė vieno euro, taip ir padarė.
Dešimt procentų dalyvių nesitikėjo, kad jiems bus duota pinigų, o dešimčiai procentų nebuvo duota jokių pinigų. Štai toks sutapimas. Šis eksperimentas rodo, kad iš kitų tikimės bent minimalaus altruizmo, o kiti tai žino. Ir mes taip pat tai žinome. Nuo tada, kai mūsų urvinių žmonių protėviai gynėsi nuo kardadančių tigrų, mes bendradarbiaujame. Mums teikia malonumą daryti gera. Taigi jei nuolat girdite apie tai, kad dauguma žmonių yra blogi savanaudžiai monstrai, — tapote juodosios psichologijos auka.
Nenoriu pasakyti, kad pasaulis yra saugus rojus. Jis įvairus, ir teplioti jį vien juodais dažais reiškia gąsdinti žmones. Iš tikrųjų blogis ir gėris yra kur kas sudėtingesni reiškiniai, nei atrodo.
Keturios blogo elgesio priežastys
Maksimaliai apibendrinant ir sutirštinant spalvas, žmonės blogai elgiasi dėl toliau išvardytų priežasčių:
- Emocinis skausmas.
- Liga.
- Kitoks požiūris į pasaulį.
- Jie nelaiko jūsų žmogumi.
Panagrinėkime kiekvieną iš jų išsamiau.
Tęsinys kitame puslapyje:Emocinis skausmas
Jei viduje viską skauda, katės drasko sielą arba liepsnoja teisingo pykčio ugnis — labai lengva padaryti ką nors bloga kitam.
Kai žmogus jaučiasi blogai, jis pradeda savo skausmą išlieti ant kitų. Žinoma, taip būna ne visada. Kartais užtenka jėgų susilaikyti, skausmą išreikšti atsargiai. Tačiau apskritai žmonės, patirdami emocinį skausmą, elgiasi blogai.
Ir žmogus gali puikiai suprasti, kaip jis elgiasi, ir jam tai gali nepatikti, bet jis negalės sustoti. Jam per daug skauda. Būtina išmokti neišlieti savo negatyvumo ant kitų, tačiau net ir mokymasis negarantuoja, kad žmogus visada sugebės su tuo susitvarkyti.
Liga
Yra tikrai ligotų žmonių — pavyzdžiui, sergančių šizofrenija. Ištikus delyro priepuoliui, toks žmogus gali pakenkti kitam. Ne iš piktos valios, o dėl savo ligos, kuri sukelia haliucinacijas. Jis žmogaus vietoje pamatė, tarkime, demoną arba kiaušinį su dinozauru, iš kurio išlipti turi padėti mažas triceratopsas. Į tą pačią kategoriją patenka ir žmonės, sergantys sunkia priklausomybe nuo alkoholio ar narkotikų, ir žmonės, patyrę sunkią traumą ar parazitinį smegenų pažeidimą. Visi jie daro blogus dalykus tik todėl, kad serga. Šiuos žmones reikia gydyti arba izoliuoti, jei gydymas nepavyksta, bet negalima jų vadinti blogais.
Kitoks žvilgsnis į pasaulį
Poelgius, kurie jums atrodo nepriimtini, pats žmogus gali laikyti vieninteliais teisingais. Pavyzdžiui, kaimynas prie sodybos benzinu apipylė jūsų šviežiai pasodintą vyšnią. Ar manote, kad taip pasielgė iš piktos valios? Bet kaimynas mano, kad taip jis jus nubaudė, pavyzdžiui, už neteisingai pastatytą automobilių. Arba už tai, kad jūsų šuo garsiai loja ir trukdo miegoti jo vaikui.
Būti teisiam mums yra vienas svarbiausių dalykų (žr. amerikiečių socialinio psichologo ir pedagogo Ellioto Aronsono darbus). Jei ką nors darome, dažniausiai esame įsitikinę, kad esame teisūs.
Žmogus gali vogti maistą iš bendro šaldytuvo darbe, nes, cituoju: „Tu dar turi, o aš skurstu“. Vadinasi, jam tai nėra blogas poelgis, o teisingumo atkūrimas. Kitas žmogus prišnerkštė liftą ne todėl, kad yra šiknius, o „protestuodamas prieš šios laiptinės gyventojų aroganciją ir pasipūtimą“.
Mes nedarome blogų dalykų. Mes keršijame tiems, kurie to nusipelnė, pastatome arogantiškus į vietą arba mokome arogantiškus idiotus… Taigi, jei žmogus padarė ką nors blogo, jis tikriausiai pasielgė teisingai savo požiūriu.
Jie nelaiko jūsų žmonėmis
Tyrimai rodo, kad mums paprastai sunku įskaudinti kitą žmogų, nebent rastume pasiteisinimą (žr. amerikiečių psichologijos profesoriaus Seymouro Feischbacho darbus). Vieną pasiteisinimo variantą jau aprašiau pirmiau. Čia pakalbėkime apie kitą — dehumanizavimą.
Geriausias būdas (jei apskritai tinka vartoti šį žodį) pakenkti žmogui ir nepatirti gailesčio — nustoti jį laikyti žmogumi. Jei įsivaizduosite, kad jis yra, pavyzdžiui, purvina kiaulė, bus lengviau jį nužudyti. O jei žmogų pavadinsite tarakonu, bus dar lengviau. Jūs nenuskriaudėte žmogaus — tiesiog priplojote tarakoną, anokia bėda.
Pavyzdžiui, vokiečių naciai taip pat paprastai sprendė žydų klausimą ir sunaikino slaviškus untermenschen (subžmones). Žmonių žudymas? Ne, ką jūs, juk šie padarai nėra žmonės, tai kažkokie humanoidai, nieko daugiau. Jie yra purvini ir bjaurūs, juos netgi reikia žudyti. Ir, kaip parodė garsusis Stanley'io Milgramo eksperimentas, juos visada galima atremti pasiteisinimu: „Aš tik vykdžiau įsakymus“.
Tokį pat požiūrį taiko ir kai kurie nusikaltėliai: jie nelaiko žmonėmis visų, kurie nėra iš jų aplinkos. O kadangi jie nėra žmonės, juos galima žudyti, plėšti, prievartauti. Įspūdingiausia, kad saviškiams toks žmogus yra patikimas partneris, bendražygis ir sąjungininkas.
* * *
Jei kas nors jus skriaudžia, nekentėkite.Parodykite, kad nebūtina ant jūsų išsilieti, ir pasiūlykite pagalbą — jam tikriausiai yra bloga.
Jei susidūrėte su nesveiku žmogumi, laikykitės nuo jo atokiau. Kliedėdamas jis yra nenuspėjamas ir su juo kalbėtis beprasmiška.
Jei konfliktuojate su žmogumi, kuris turi kitokį požiūrį į pasaulį (o tokie konfliktai pasitaiko dažniausiai), galite ir turite su juo pasikalbėti. Susipažinkite su jo ar jos požiūriu į situaciją — galbūt jums pavyks kaip nors susitarti, rasti sprendimą, kuris tenkintų jus abu. Tai nėra taip paprasta, kaip norėtųsi, bet įmanoma.
Jei sutiksite žmogų, kuris jus dehumanizuoja, geriau bėgti kuo toliau, nedelsiant ir nesikalbant. Kai tokios galimybės nėra, pasistenkite pasikalbėti ir parodyti, kad taip pat esate žmogus. Juk už noro dehumanizuoti slypi supratimas, kad toks poelgis toli nuo humanizmo idealų ir nepuošia jo „nešėjo“. Mažai tikėtina, kad jums pavyks pakeisti dehumanizuotojo nuomonę, tačiau pabandyti verta. Jei tai nepadės — bėkite arba ginkite save iki paskutiniųjų.
bombora.ru
republic.ru
![[ŽT] „Nr. 24.“ Prasideda. Grįžta į Rusiją](/photo/202502/18/09/thumb_113715__Capture.JPG)
