Sakysite, žmogaus gyvybė neįkainojama? Tačiau šią paprastą tezę paneigia ir ekonomistai, ir advokatai, ir draudikai – visi jie turi bent apytiksliai įvertinti žmogaus kainą, kad galėtų planuoti kompensacijas ir įvairių žalų atlyginimus. Bet kaip šią kainą nustatyti?

Žinoma, objektyviai tikslaus atsakymo niekas nežino. Tačiau tai netrukdo sugalvoti įvairiausių kainos skaičiavimo algoritmų. Nuo pakankamai „nepagrįstų“ iki daugiau ar mažiau logiškų.

Jeigu prisimintume vaikystę, tai mus pirmieji įvertindavo tėvai – mama jums, galimas dalykas, tuomet kalbėjo, kad esate vertas „šimto milijonų milijardų“. Deja, išgryninti šios sumos dalį ir nusipirkti šuniuką jums greičiausiai nepavyko. Artimas žmogus jus vadino aukseliu, tačiau papildyti šeimos biudžetą suma, duodama už 75 kilogramus tauriojo metalo (maždaug 358 tūkst. JAV dolerių), tikriausiai taip pat nepasisekė.

Viskas įkainojama

Šiuolaikinė teisė paremta koncepcija, kad žmogaus gyvybė neįkainojama. Šia idėja pagrįstas tiek vergovės ir prekybos vergais draudimas, tiek negailestingas baudžiamasis persekiojimas už nusikaltimus prieš asmenį, rašo rusų leidinys „Ogoniok“. Tačiau kaip ir prieš tūkstančius metų, apsieiti be gyvybės įkainojimo šiuolaikiniame pasaulyje nepavyksta.

„Žmogaus gyvybės įkainojimas yra pagrindinis socialinio ekonominio išsivystymo rodiklis, kur kas tikslesnis už BVP vienam gyventojui. Kaip ir bet kurioje kitoje rinkoje, piliečio gyvybės dempingo kaina reiškia nepatenkinamą jo gyvenimo kokybę“, – rašo Rusijos ekonomikos mokyklos rektorius Sergejus Gurijevas savo knygoje „Ekonomikos mitai“.

Mąstyti apie tai priversta ir valstybė, ir privačios bendrovės, ir, svarbiausia, patys žmonės. Juk kiekvieną dieną prisiimdami vienokio ar kitokio pobūdžio riziką – viršydami greitį kelyje, eidami per gatvę, degant raudonam šviesoforo signalui – mes galbūt nesusimąstydami apie tai įkainojame savo gyvybę piniginiais ženklais.

Kaip skaičiuoti

Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje sociologai išsiaiškino, kad vidutinis vairuotojas amerikietis ar britas savo gyvybę vertina maždaug šešis kartus labiau negu pinigus, kuriuos galėtų uždirbti iki gyvenimo pabaigos. Remiantis šiais duomenimis, galima apskaičiuoti, kad Liuksemburgo gyventojo gyvybė kainuoja 5 mln. JAV dolerių, Jungtinių Valstijų – 2,6 mln., Švedijos – 2,4 mln., Didžiosios Britanijos – 2,3 mln., Portugalijos – 1 mln. Rusijos gyventojo gyvybė vertinama 195 tūkst. JAV dolerių, o tadžiko – 13,3 tūkst. JAV dolerių.

Analogiški rezultatai gaunami naudojant kitą metodą, paremtą idėja, kad žmogaus gyvybės kainą galima susieti su uždarbio suma, gauta per visą gyvenimą. Pagal šią metodiką vidutinė vidutinio amžiaus žmogaus gyvybės kaina lygi vidutinių žmogaus turimų metinių piniginių pajamų ir vidutinės mirties tikimybės bėgant metams santykiui.

Dar vienas vertinimo būdas paremtas ekonomistų mėgstamo ribinės analizės metodo panaudojimu. Čikagos universiteto tyrėjai Orley Clarkas Ashenfelteris ir Michaelis Greenstone'as atkreipė dėmesį, kad 1987 metais Jungtinėse Valstijose padidinus leistiną greitį kai kuriuose greitkeliuose vidutinis judėjimo greitis padidėjo 2 proc., o avarijų skaičius – 35 procentais. Paaiškėjo, kad kiekvieniems 125 tūkstančiams sutaupytų darbo laiko valandų teko viena mirtis kelyje. Vidutinė darbo valandos kaina 1987–1992 metais buvo apie 12 dolerių, vadinasi, žmogaus gyvybę tuo laikotarpiu buvo galima įkainoti 1,54 mln. dolerių.

Visiškai paprastas, kiekvienam prieinamas būdas paremtas tikimybių teorija ir rizikos įvertinimu. Jeigu jūs pasirengęs papildomai sumokėti 100 dolerių už oro pagalvės įrengimą automobilyje ir įvertinate, kad tikimybė, jog ji išgelbės jums gyvybę, yra 1:100 000, savo gyvybę vertinate 10 mln. dolerių.

Jeigu darytume prielaidą, kad tikimybė žūti po ratais, kai siekiant sutaupyti vieną minutę degant raudonai šviesai bėgama per gatvę, apytikriai yra tokia pati. Vadinasi, vidutinis pėstysis savo gyvybę vertina maždaug 7 tūkst. dolerių.

Vertinimai ir rizikos

Dažniausiai su žmogaus gyvybės įkainojimo problema susiduria valstybinės institucijos ir draudimo bendrovės. Pirmosioms gyvybės kainą reikia žinoti, kad galėtų išmokėti kompensacijas (kai jas mokėti numatyta įstatymais) ir įvertinti sveikatos apsaugos sistemos poreikius bei efektyvumą.

Tarkime, Didžiojoje Britanijoje naudojamas rodiklis QALY – vieni gyvenimo metai esant idealios sveikatos. Jo vertė – 30 tūkst. svarų sterlingų. Šis rodiklis leidžia įvertinti naujo vaisto ar medicininės paslaugos veiksmingumą: jeigu tas vaistas ar paslauga duoda bent vieną QALY kiekvieniems 30 tūkst. svarų sterlingų, valstybei apsimoka tokius vaistus gaminti ar tokias paslaugas teikti.

Kariškiai, kurie rizikuoja gyvybe, o tiksliau, jų artimieji, gali tikėtis tam tikros kompensacijos. „Rosgosstrach“ duomenimis, žuvusio eilinio Rusijos kareivio, tarnavusio pagal sutartį, giminaičiai pagal įstatymą gali pretenduoti į 120 algų dydžio kompensaciją ir 25 algų dydžio kompensacijas kiekvienam šeimos nariui (žmonai, vaikams). Pavyzdžiui, Čečėnijoje žuvusio pagal sutartį tarnavusio eilinio, kurio pareigybinė alga buvo 60 dolerių, šeima gaus 7 300 dolerių kompensaciją ir 1 500 dolerių kompensacijas kiekvienam šeimos nariui.

Kompensacijos suma už žuvusį Rusijos būtinosios tarnybos kareivį yra 1 300 dolerių ir 268 doleriai. Amerikiečio kareivio draudimas Irake siekia 0,5 mln. JAV dolerių.

Afganistane žuvusio Lietuvos kario Arūno Jarmalavičiaus gyvybė buvo įvertinta vos 48 tūkst. litų. Tokia kompensacija buvo išmokėta kario šeimai.

Astronominės sumos

Kai kuriose valstybėse veikia teismų sistema kompensacijoms skirti žuvus artimam žmogui. Pavyzdžiui, Suomijoje nuo žudiko rankos žuvusio žmogaus artimieji gauna vos keletą šimtų eurų. Manoma, kad daugumos jų pajamos tokios mažos, kad iš jų nieko neišpeši. Graudu, bet sąžininga. Kitokių kompensacijų nenumatyta. Todėl šalyje išplėtotas asmeninis gyvybės draudimas.

JAV taip pat nėra bendros kompensacijų mokėjimo sistemos, bet yra teisminiai precedentai, kai gyvybė įkainojama astronominėmis sumomis. Pavyzdžiui, tabako kompanijai „Philip Morris“ 2002 metais teko išmokėti 100 mln. JAV dolerių nuo plaučių vėžio mirusio žmogaus giminaičiams. O 2003 metais teismas įpareigojo farmacijos kompaniją „Merck & Co.“ išmokėti 13,5 mln. JAV dolerių mirusio nuo infarkto žmogaus šeimai – žmogus mirė panaudojęs kompanijos preparatą.

Rusijoje išmokos po dvigubo teroro akto Maskvos metro 2010 metais sudarė 35,8 tūkst. dolerių už žmogų. O po teroro akto Domodedovo oro uoste 2011 metais – jau 107 tūkst. dolerių. Galimas dalykas, buvo pagalvota, kad vidutinis tarptautinio oro uosto klientas turtingesnis už metro keleivį.

Palyginimui: JAV rugsėjo 11 d. įvykdyto teroro metu žuvusiųjų giminaičiai vidutiniškai gavo po 2 mln. JAV dolerių už žuvusį ir 400 JAV dolerių už sužeistą žmogų.

Istorinė patirtis

Karaliaus Chamurabio, apie 1750 m. pr. Kr. valdžiusio Babiloną, įstatymai buvo įkainoję žemiausio Babilono visuomenės nario – vergo gyvybę maždaug 170 g sidabro, kuris dabar kainuotų apie 215 dolerių.

XII a. žmogaus gyvybės kaina svyravo nuo 5 iki 80 sidabro grivinų. Grivina – maždaug 200 g sidabro, arba 250 dolerių.

Samdomiems kariams Jaroslavo Išmintingojo laikais, be išlaikymo, dar mokėjo 27 sidabro grivinas per metus (maždaug 7 160 dolerių). Šiandien pagal sutartį tarnaujantis Rusijos eilinis kareivis per metus gauna 3 437 dolerius. Irake kariaujančių amerikiečių karių atlyginimas – 50 tūkst. JAV dolerių per metus.

JAV, kur 1860 m. buvo apie 4 mln. vergų, prieš pilietinio karo pradžią vergas kainavo apie 1 800 JAV dolerių. Perskaičiavus pagal aukso kainą tai atitinka maždaug 143 tūkst. dabartinių dolerių – gerokai brangiau negu baudžiauninkas carinėje Rusijoje.

Lietuvos draudikai skaičiuoja: apsidraudę lietuviai vidutiniškai per mėnesį moka 200 litų. Jeigu draudimo sutartį pasirašo 27-erių žmogus, kai jam sukaktų 65-eri, gyvybės draudimui jis būtų skyręs per 91 tūkst. litų. Bendra išmoka su 8 proc. investicine grąža siektų per 407 tūkst. litų (beveik 171 tūkst. dolerių).

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Ekonomika.lt

Komentarai (7)