P. Normantas: Tibetas man yra kitas gyvenimas (Video) (1)

2011-09-05

Lai Vėjumi vadinamas keliautojas, fotomenininkas ir Haiku meistras Paulius Normantas yra turbūt vienas iš nedaugelio lietuvių, Tibetą pažinusių ne tik iš knygų. Namais menininko vadinamuose Himalajuose kadaise klestėjusią mistiškąją Tibeto šalį jis yra aplankęs keturis kartus. „Gražiausios vietos, aišku, jau yra net ir užbetonuotos, – pasakoja keliautojas. – Lhasoje, kur buvau 1994 m., o 1998 m. lankėsi šviesaus atminimo Jurga Ivanauskaitė, šventas ežeras priešais Potalos rūmus jau buvo numelioruotas, užpiltas žemėms, užbetonuotas, ten nutiestas asfaltas, o ant jo, švento ežero vietoje stovėjo kinų prostitučių nameliai…“

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Su keliautoju ir fotomenininku Pauliumi Normantu susitinkame Tibeto skvere, Užupio pakraštyje. Skvero renovacijos projektas jau pateiktas savivaldybei, tačiau kol kas jis dar tik laukia savo eilės: nėra nei suoliuko atsisėsti, tad žingsniuojame į netoliese esantį „Ištremto Tibeto“ informacinį centrą. Praeiname pro dar vieną nebaigtą P. Normanto darbą – Rytų Azijos meno muziejų. Nors muziejaus koncepcija pristatyta dar 2004 metais, Malūnų g. 8 namas vis dar tuščias. „Prieš keletą dienų pavyko gana konstruktyviai pasikalbėti su Vilniaus miesto meru, jis palaiko šią idėją ir jau rugsėjo pradžioje taryba nuspręs, ar bus atnaujinti muziejaus „paleidimo“ darbai. Aš tikiuosi, kad kitų metų rudenį muziejus atvers duris“, – viliasi keliautojas. „Kai buvau jaunesnis, mano kelionės trukdavo po 6-8 mėnesius, – prisimena P. Normantas. – 1991 m. kelionė iš Pakistano į Vakarų Tibetą buvo išties sunki. Vengrijoje nusipirkau šachtininko kelnes, kurios paprastai tarnauja porą ar trejetą metų, tačiau kai grįžau po aštuonių mėnesių, jos buvo kiauros.“

„Kelionių metu yra tekę miegoti visaip, – neslepia „pasaulio stogu“ vadinamus Himalajus skersai išilgai išmaišęs keliautojas. – Ir su vištomis, ir apsikabinus karvę ar kokį šunį, kad būtų šilčiau. 1998 m. Nepale išlindau prie ledyno ir džiaugiausi, kad galiu apkabinti jaką (Tibete auginamą galviją), nes kai prisiglaudi prie vilnos, yra šilčiau. O aplinkui – sniegas, ledas. Pats – peršalęs, nevalgęs… Žinoma, čia – ekstremalūs atvejai, bet kartais miegi ir geromis sąlygomis: už 4-5 dolerius Katmandu lodžėje, kalnų namelyje. Tualetas ten būna kitoje kalnų upelio pusėje. Bet tai yra nuostabu, nes gali matyti, kaip auga ryžiai arba bambukas (per dieną – po pusę centimetro).“

„Buvau vienas iš pirmųjų turistų, patekęs į Sikimą 1990 m., – pasakoja P. Normantas. – Tais metais atsidarė Sikimo sienos, Indijos vyriausybė leido turistams įvažiuoti. Takeliu eidamas į vieną 450-500 metų senumo vienuolyną, du kartus rūke jį pamečiau. Kai Tibete buvau paskutinįkart, prieš ketverius ar penkerius metus, į tą vienuolyną buvo nutiestas ne greitkelis, bet kelias. Indų verslininkai su savo gan aptukusiomis žmonomis džipais važiavo į vienuolyną patriukšmauti. Į tą vienuolyną asfaltuotu keliu nuėjęs pėsčiomis pamačiau, kaip pagyvenęs vienuolis stovi prie vienuolyno tvoros ir verkia…“

Vaizdo siužetas

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: delfi.lt

(2)

(0)

(2)

Komentarai (1)