Jūs ne idiotai. Štai kodėl žmonės mėgsta sąmokslo teorijas ()
Sąmokslo teorijų šalininkai „skambina pavojaus varpais“.
© Trekky0623 (Atvira licencija) | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Flat_earth.png
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Anksčiau sąmokslo teorijų problema jau buvo nagrinėjama ir buvo siūlomos anoniminės hipotezės.
Tarp galimų paaiškinimų buvo psichinis nestabilumas ir žemas intelektas.
Tačiau, paskelbus naują tyrimą, kurį atliko Carletono universiteto (Kanada) mokslininkų grupė, realiausias paaiškinimas gali būti visiškai kitokio pobūdžio.
Svarbiausias motyvatorius yra sabotažo troškimas – savotiškas chaoso poreikis, teigia mokslininkai. Ryškiu šio reiškinio pavyzdžiu gali būti noras sutrikdyti nusistovėjusią politinę sistemą.
Dažnai toks noras yra stiprus motyvatorius skleisti sąmokslo teorijas, teigiama naujame tyrime. Be to, mokslininkai mano, kad tai nepriklauso nuo to, ar žmonės tiki teorija, kuria jie skelbia, ar ne.
Tyrimo rezultatai buvo paskelbti autoritetingame žurnale „Research and Politics“.
|
Politologė Christina Farhart iš Carletono universiteto ir jos kolegos apklausė daugiau nei 3000 žmonių Jungtinėse Valstijose, tolygiai pasiskirsčiusių abiejose politinio spektro pusėse. Jie uždavė klausimus, norėdami išsiaiškinti, ar respondentai labiau linkę dalytis sąmokslo teorijomis, nes jomis tiki, norėdami skleisti nerimą, ar todėl, kad jiems reikia chaoso.
Ch. Farhart ir jos kolegos nustatė, kad tikėjimas sąmokslu buvo stipriausias veiksnys, lemiantis žmogaus norą skleisti teoriją socialinėje žiniasklaidoje. Dažnai šie įsitikinimai kyla iš teisėtų ir neišspręstų problemų, su kuriomis žmonės susiduria kasdieniame gyvenime. Tyrėjai nustebo, kad nauji duomenys nepatvirtino hipotezės, jog sąmokslo teorijų šalininkai „skambina pavojaus varpais“, norėdami susikurti paramą prieš tariamą priešininką.
Tai rodytų, kad sąmokslo teorijų šalininkai yra motyvuoti remti kultūrinę grupę, su kuria jie labiausiai tapatinasi. Taip polinkis į sąmokslo teorijas dažnai buvo aiškinamas ankstesniuose panašiuose tyrimuose.
Tačiau Ch. Farhart ir jos kolegos mano kitaip.
Chaoso poreikis pasirodė esąs stipresnis rodiklis, rodantis, ar savanoriai mano, kad nori skleisti sąmokslo teoriją. Tai rodo gilesnes priežastis nei „savo komandos palaikymas“. Tyrėjai mano, kad būtent dėl chaoso poreikio kai kurie žmonės mano, jog dalijasi informacija ne tik tam, kad apkaltintų politinius konkurentus, bet ir tam, kad mestų iššūkį visai politinei sistemai.
Autoriai teigia, kad jie atsižvelgė į daugelį veiksnių, kurie galėjo turėti įtakos tyrimo rezultatams. Pavyzdžiui, jie atsižvelgė į respondentų politinę orientaciją, jų polinkį pasitikėti, taip pat į amžių, lytį, pajamų lygį ir etninę kilmę. Paaiškėjo, kad tam tikrų modelių tiesiog sunku nepastebėti. Taigi „chaoso ieškotojai“ dažniau teigė, kad visiškai sutinka su tokiais teiginiais kaip: „mes negalime išspręsti problemų savo socialinėse institucijose, turime jas sunaikinti ir pradėti viską iš naujo“.
Pasirodo, ši motyvacija yra tokia stipri, kad žmonėms net nereikia tikėti jų skleidžiamomis sąmokslo teorijomis ir apgaulėmis. Be to, jie dažnai supranta, kad „skleidžia“ dezinformaciją, melą ir nepagrįstas teorijas.
Tačiau jie vis tiek tai daro, nes tiki, kad tai padės sustiprinti puolimą prieš valdžios instituciją, kurios jie nemėgsta. Kita motyvacija skleisti dezinformaciją, palaikančią sąmokslo teorijas, yra banalus nuobodulys, nustatė tyrėjai. „Man reikia chaoso aplink save – per daug nuobodu, jei nieko nevyksta“ – teiginys, su kuriuo sutiko ir nemaža dalis sąmokslo teorijų entuziastų.
Kai kuriais aspektais Ch. Farhart tyrimas atitinka ankstesnius darbus apie sąmokslo teorijas. Taip, ji ir jos kolegos taip pat priėjo prie išvados, kad nemaža dalis tų, kurie tiki sąmokslo teorijomis, yra žmonės, kurie jaučiasi finansiškai ar socialiai nesaugūs.
