Unikalus miestas. Visiška kontrolė. „Gimdyti ir mirti draužiama“ (Video) ()
Keisti įstatymai.
© Stop kadras | https://www.youtube.com/watch?v=n0dNJQDGDg0&t=337s
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Longjyrbieno miestas yra vienas atokiausių ir paslaptingiausių planetoje.
Jis įsikūręs Svalbardo salyne tarp Norvegijos ir Šiaurės ašigalio. Tai didžiausia gyvenvietė ir Norvegijos Svalbardo provincijos administracinis centras. Jame gyvena daugiau nei tūkstantis žmonių, kuriems draudžiama mirti ir gimdyti.
Žiemą naktis gali trukti iki keturių mėnesių. Dėl geografinės padėties saloje žmonės be natūralios šviesos praleidžia 155 dienas. Kasmet Svalbardo sostinę aplanko daugybė turistų.
Longjyrbienas buvo įkurtas tam, kad apgyvendintų darbininkus, dirbančius anglies kasykloje, kuri kadaise buvo viena didžiausių Skandinavijoje. Kai 2000-aisiais kasyklos išseko, darbininkai neišvyko, jie apsigyveno čia pat, įkurdami nedidelį miestelį ir gyvendami iš žemės ūkio, taip pat turizmo ir tolesnio švietimo programų.
|
Įsikūręs pusiaukelėje tarp žemyninės Norvegijos ir Šiaurės ašigalio, Longjyrbienas yra daugiau nei 40 tautybių žmonių namai. Dauguma saloje gyvenančių ne norvegų yra kilę iš Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Vokietijos, Švedijos, Danijos ir Tailando.
Gyventojams galioja griežti įstatymai, kurie pašaliniams gali pasirodyti keisti, tačiau straipsnio autoriai mano, kad atsižvelgiant į jų gyvenimo būdą dėl ekstremalių oro sąlygų, taisyklės yra visiškai logiškos.
„Miestui toliau vystantis, vis daugiau žmonių norėjo prisijungti prie šio ramaus „pasaulio pakraščio“ ne tik dėl paprasto gyvenimo būdo, bet ir dėl ilgų, tamsių žiemų, kurios gali būti labai gražios“, – rašoma straipsnyje.
Du labai radikalūs Longjyrbieno gyventojų priimti įstatymai neleidžia šioje vietovėje nei mirti, nei gimdyti. Gyvenvietėje negalima mirti todėl, kad kūno negalima laidoti sniege, o žemėje jis irs labai lėtai.
„Tai pritrauks baltuosius lokius, kurie kelia vieną didžiausių pavojų naujakuriams. Todėl, jei kas nors taip blogai jaučiasi, kad gali mirti, jis bus išsiųstas į pietinę Norvegijos dalį. Ten pacientui bus duoti vaistai arba jis bus tinkamai palaidotas“, – aiškino straipsnio autoriai.
Jei jie pamatys, kad žmogus tuoj mirs, jis bus nedelsiant nuskraidintas į žemyninę dalį. Žmonės, kuriems diagnozuotos mirtinos ligos, turi persikelti į žemyninę Norvegijos dalį.
„Tai ne užgaida, o būtinybė. Nuolat įšalusi žemė ne tik neleis palaikams irti, bet ir puikiai išsaugos ligą, kuri jus pražudė ir kuria vėliau gali užsikrėsti vietos gyventojai. Jei atrodys, kad tuoj mirsite, bus dedamos visos pastangos“, – pabrėžė Norvegijos mokslo ir technologijų universiteto ekspertas Christianas Meyeris.
Vietos kapinėse nelaidojama nuo 1950 m. Kremavimas Longjyrbiene taip pat netapo populiarus.
Padėtis tapo labai pavojinga, kai prieš šimtą metų palaidotuose kūnuose buvo rastas ispaniškasis gripas (nusinešęs milijonų žmonių gyvybes). Tai ypač baugina klimato kaitos fone. Jei „amžinasis įšalas“ vieną dieną ištirps, žmoniją gali užklupti nauja ispaniškojo gripo epidemija.
Gyvenvietėje taip pat nėra ligoninės ar gimdymo namų. Siekdamos išvengti bet kokios rizikos gimdymo metu, salos valdžia primygtinai rekomenduoja kiekvienai nėščiai moteriai maždaug tris savaites prieš gimdymą nuvykti į artimiausią miestą su ligonine.
Kitas įstatymas neleidžia būti gyvenvietėje katėms. Katės gyvenvietėje gali medžioti paukščius. Taigi, užuot prisiėmę nereikalingą riziką, gyventojai jų vengia.
Kiekvienais metais spalio 5 d., saulei leidžiantis, Longjyrbienas 155 dienas nemato šviesos iki kovo 8 d. Tai daro ją viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, kur dieną galima pamatyti šiaurės pašvaistę.
Aplink klajoja daugiau lokių nei žmonių. Baltųjų lokių populiacija Svalbardo salyne yra apie 3000 individų. Todėl tiesiogine prasme visi gyventojai nešiojasi ginklą užpuolimo atveju, o kiekvienas vietinio universiteto studentas mokosi šaudyti pirmosiomis paskaitų dienomis.
Ši maža gyvenvietė turi savo universitetą, todėl Svalbardo sostinė yra unikali: joje yra šiauriausias pasaulyje universitetas, šiauriausia ligoninė, biblioteka, parduotuvės ir darželis. Kadangi žiemos mėnesiais vietiniai gyventojai keliauja sniego motociklais ir šunų kinkiniais, šunims yra įrengtos specialios „stovėjimo aikštelės“.
Nuo XX amžiaus vidurio valdžia pasirinko kursą normalizuoti gyvenimą mieste ir plėtoti socialinę infrastruktūrą. Tais pačiais metais prasidėjo reikšminga turizmo ir mokslinių tyrimų veiklos plėtra. Oro uosto atidarymas 1975 m. buvo svarbus įvykis miesto gyvenime, kuris pamažu virto turistine vieta.
Mokslininkai plūsta į salyną tyrimų tikslais. Be to, Svalbarde yra įsikūrusi Pasaulinė sėklų saugykla. Šiuo metu banke saugoma daugiau nei 800 tūkstančių skirtingų rūšių sėklų, ir jų skaičius auga. Saugyklos tikslas – padėti žmonijai atsigauti pasaulinės katastrofos atveju.
Ši saugykla jau įrodė savo naudingumą, nes Svalbardo mokslininkai padėjo Sirijos mokslininkams atkurti sėklų variacijas. Tuo pačiu metu amžinasis įšalas užtikrina, kad sėklų mėginiai išliks užšaldyti net ir be elektros.
