Ar tikrai Sovietų Sąjungoje butus „duodavo už dyką“? ()
Ar Sovietų Sąjungoje būstą tikrai „duodavo už dyką“?
.png)
© stop kadras | https://www.youtube.com/watch?v=U23uePCNDvw
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ar Sovietų Sąjungoje būstą tikrai „duodavo už dyką“? Asmeniniai prisiminimai
Teiginys „anksčiau buvo geriau“ nėra faktų konstatavimas, o žmogaus psichologijos apraiška. Praeitis dažnai atrodo patrauklesnė todėl, kad anuometinės problemos jau yra išspręstos, o dabartiniai iššūkiai – dar ne. Gyventi prisiminimais paprasčiau ir saugiau, nes jie nekelia realių reikalavimų ar atsakomybės. Būtent šiuo psichologiniu mechanizmu iš dalies grindžiama ir nostalgija Sovietų Sąjungai.
Tačiau ar iš tiesų sovietmečiu buvo lengva gauti nuosavą būstą mieste? Kiek tai iš tikrųjų kainavo? Ir ar tikrai butai buvo dalijami „už dyką“, kaip neretai teigiama šiandien?
Į šiuos klausimus atsakyti man nėra sudėtinga, nes mano tėvai į savo butą įsikėlė 1984 metais. Šio pasakojimo pagrindas – asmeniniai šeimos prisiminimai, kuriuos užrašiau pasikalbėjęs su mama.
|
Du keliai į būstą
Sovietų Sąjungoje buvo du pagrindiniai būdai gauti gyvenamąjį plotą: gauti butą iš valstybės ar darbdavio pagal eilę arba statytis kooperatyvinį būstą, stojant į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą (ŽSK)
Valstybinio būsto dažniausiai galėjo tikėtis kariškiai ir biudžetinių įstaigų darbuotojai. Kooperatyvinį būstą teoriškai galėjo rinktis visi, tačiau sąlygos ir „įėjimo kartelė“ labai skyrėsi.
Mano močiutė visą gyvenimą dirbo Baltarusijos geležinkelyje Žlobine. Ji stovėjo eilėje būstui gauti, tačiau iki pat pensijos taip ir nesulaukė savo buto – eilė tiesiog neatėjo. Nors kai kuriais atvejais darbdaviai galėdavo procesą paspartinti, tai buvo labiau išimtis nei taisyklė.
Svarbu pabrėžti, kad valstybinis butas nebuvo nuosavybė – žmogus jame tik gyveno tol, kol dirbo atitinkamoje įstaigoje. Išėjus į pensiją, teisė gyventi dažniausiai likdavo, tačiau teisė disponuoti būstu – ne.
Kooperatyvai: greičiau, bet ne nemokamai
Kur kas realesnė alternatyva buvo kooperatyviniai butai, atsiradę dar Chruščiovo laikais. Tai buvo savotiška hipotekos be palūkanų forma, kurioje dalyvavo pats pilietis.
Mano tėvai į kooperatyvo eilę stojo 1976 metais. Pirmą pasiūlymą statytis gavo 1981-aisiais, tačiau jo atsisakė – tuo metu šeima laukė antro vaiko, todėl dviejų kambarių butas netiko. Vėliau buvo pasiūlytas trijų kambarių butas, tačiau ir jo teko atsisakyti dėl nepatogaus išplanavimo.
Galiausiai buvo priimtas pasiūlymas statytis Angarskoje gatvėje, ir 1984 metais jauna šeima su dviem vaikais įsikėlė į naują būstą. Formaliai butas dar priklausė kooperatyvui – nuosavybės teisė atsirasdavo tik visiškai išmokėjus įmokas.
Kiek tai kainavo?
Butas, kurio bendras plotas siekė 63 kv. m, kainavo 8 700 rublių (apie 25 000–30 000 eurų dabartine verte).
Kaina – apie 140 rublių už kvadratinį metrą (≈ 400–450 eurų).
Sąlygos buvo standartinės:
- 30 % pradinė įmoka – 2 700 rublių (≈ 7 500–8 000 eurų);
- 70 % – 6 000 rublių (≈ 17 000–20 000 eurų) – mokama be palūkanų, per 240 mėnesių (20 metų);
- Mėnesinė įmoka siekė 25 rublius (≈ 70–80 eurų).
Komunaliniai mokesčiai kainavo panašiai.
Tuo metu bendros šeimos pajamos sudarė apie 240 rublių per mėnesį (≈ 650–750 eurų). Viena alga praktiškai išeidavo visiems privalomiems mokėjimams, iš kitos šeima gyveno. Gyveno kukliai – dar reikėjo įsigyti baldus, buitinę techniką.
Pradinę įmoką pavyko sukaupti tėvui dirbant vadinamosiose „šabaškėse“ – sezoniniuose statybų darbuose atostogų metu, taip pat padėjo artimųjų santaupos.
Kas nutiko vėliau?
Pagal planą paskolos išmokėjimas turėjo baigtis 2004 metais, tačiau SSRS subyrėjo gerokai anksčiau. Hiperinfliacija likusią skolą pavertė beveik simboline suma, kuri buvo sumokėta vienu kartu – praktiškai tiek, kiek kainavo kasdienės prekės parduotuvėje.
Išvada
Jei Sovietų Sąjungoje turėjai teisę stoti į eilę ir turėjai lėšų pradiniam įnašui, per 5–7 metus kooperatyvo keliu buvo įmanoma išspręsti būsto klausimą.
Tačiau laukti „nemokamo“ buto iš valstybės reiškė dalyvauti loterijoje su daugybe nežinomųjų. Kai kuriems pasisekė. Daugelis – taip ir nesulaukė.
Tekstas parengtas pagal asmeninius prisiminimus.
Autorius – tinklaraštininkas Denis Bliščas.
.jpeg)
.png)
.jpg)
.png)
.png)
