Senatvės prevencijos judėjimas (angl. anti-aging movement) pasekėjų turi ne vien kosmetikos pasaulyje. Radikaliai nusiteikę ilgaamžiškumo puoselėtojai svajoja apie bioinžinerijos pergalę, leisiančią padaryti žmogų nemirtingą. Tačiau kas būtų, jeigu šitai pavyktų?

Žmogaus santykis su mirtimi „nėra sąžiningas“, 1915 metais Pirmojo pasaulinio karo akivaizdoje rašė Sigmundas Freudas. Tai tiesiog naivus nesąžiningumas: esą iš esmės niekas netiki, jog sulauks mirties valandos – arba, o tai esą vienas ir tas pat, pasąmoningai „kiekvienas mūsų įsitikinęs savo nemirtingumu“. Jeigu nūnai – prabėgus šimtmečiui nuo šio Freudo pasakymo – paklaustume, ar kas nors iš pagrindų pasikeitė kalbant apie šį nesąžiningumą, nebūtų lengva tiesiog atsakyti teigiamai.

Veikiausiai teisi socialinė antropologija, teigianti, jog kultūra ir visuomenė grįsta ne kuo kitu kaip mirties neigimu ir kad toks mirties išstūmimas būtinas, idant apskritai būtų įmanoma gyventi ir nereikėtų nuolat drebėti bijantis mirties. Maža to – toks nesąžiningumas galįs atsirasti iš suvokimo bei įsivaizdavimo stokos – būtent savo mirties įsivaizdavimo. Kad ir kiek sykių mėgintume ją įsivaizduoti, sausai sako Freudas, „pastebėsime, kad iš tikrųjų ir toliau liekame stebėtojai“.

Remonto dirbtuvės

O ar lengviau įsivaizduoti save nemirtingą? Stebint senatvės prevencijos judėjimo radikaliosios pakraipos pakilimą panašu, jog taip ir yra. Šios pakraipos apaštalai – kitaip nei tradicinių religijų pranašai – žada ne gyvenimą po mirties, sykiu jie nekalba – kaip kad suvešėjusi dar visai jaunos kvantinės fizikos šaka – apie gyvenimo tąsą kažin kokiose paralelinėse visatose. Čia veikiau skelbiamas tikėjimas biologiniu nemarumu čia, žemėje – arba greičiau palaipsniu artėjimu jo link: žmogaus gyvenimo trukmę esą įmanu išplėsti iki šimto dvidešimties, šimto keturiasdešimties, keturių šimtų, tūkstančio ir netgi daugiau metų, jeigu tik būtų rastas būdas, kaip pristabdyti ar netgi atgal pakreipti senėjimo procesą.

Ilgaamžiškumo puoselėtojai nesutaria, ar verčiau siekti suvokti senėjimo priežastis ir reikiamu momentu „užbėgti už akių“ medžiagų apykaitos procesui, ar kovoti su pasekmėmis ir laiku suskubti pašalinti išryškėjusius „gedimus“. Biocheminių procesų, kurie sąlygoja tai, ką žmonės išgyvena kaip senėjimą, sudėtingumas paskatino britų bioinformatiką Aubrey de Grey atsidėti kovai su šio proceso pasekmėmis ir priežastimis. Inžinieriaus kovai.

Inžinerija, būtent technologine prasme, iš esmės pasireiškia tuo, jog siekiama kadaise smerktino tikslo, kuris lig šiolei buvo vadinamosios medicinos pažangos ir gyvenimo sąlygų gerinimo šalutinis efektas – gyvenimo trukmės ilgėjimas. Ilgėjimas, nūnai tampąs ilginimu. Tačiau ko tikimasi iš gyvenimo, kuomet siekiama iki begalybės ištęsti gyvenimo trukmę? Kaip įsivaizduojamas nemirtingumas? Aišku, ne tokiu pavidalu, su kokiu prieš veik tris šimtmečius keliaudamas po Lugnago karalystę Tolimuosiuose Rytuose susidūrė Jonathano Swifto Guliveris. Ten jis išvydo nemirtinguosius struldbrugus, kurie atskirti nuo kitų, kaip įprasta mirtingų salos gyventojų stumia dieną po dienos. Swiftas vaizduoja nusenusius struldbrugus kaip įvairiausių negalavimų ir senatvės apraiškų kankinamas būtybes, kurios „turi ne tik tas pačias silpnybes, kaip ir kiti seni žmonės, bet dar daug kitų, prisidedančių dėl baisaus žinojimo, kad niekados nemirs“. Užvis labiau į akis krenta pavydas ir nevaisingi troškimai; šie nemirtingieji pavydi tiems, kurie dar gali mėgautis savo aistromis, bei tiems, kuriuos mirtis išlaisvina iš šių aistrų, jauniesiems ir seniesiems.

Šių dienų nemirtingumo inžinierių akimis, kur čia šuo pakastas – aišku kaip dieną: užuot išsitęsus sveikajam gyvenimo tarpsniui, ilgainiui įsitvirtino tai, kas paprastai būdinga paskutiniajai gyvenimo kreivės daliai. Ne mažiau apmaudi klaida nutiko, kai Eos, graikų aušros deivė, pasirinko jauną mylimąjį iš žmonių giminės ir vyriausiasis dievas Dzeuzas išpildė jos norą, kad Titonas – toks buvo jo vardas – taptų nemirtingas. Kai mylimasis paseno (bet nenumirė), jos geismas išblėso.

Nuovargio žymės

Taigi ne taip paprasta įsivaizduoti nemirtingumą kaip diena iš dienos sėkmės lydimą gyvenimo tėkmę. Net jeigu viskas vyktų, kaip sumanyta, ir bioinžinerijos dėka amžinai ar mažų mažiausiai keletui šimtmečių nuo mirties apsaugoti žmonės išliktų visame jėgų žydėjime, jų dvasinės jėgos visgi veikiausiai pamažėle išsektų: ką veikti ar patirti, kai – po dviejų ar trijų šimtų metų – viskas nuveikta ir patirta? Kas jeigu viskas nuolat kartosis arba bent jau taip atrodys? Kas jeigu viršų paims nuobodis ir iš nusivylimo apims apatija? Nuo tokios rūšies užkrato nebūtų apsaugoti netgi atspariausi ilgaamžiai. Ilgėjančią gyvenimo trukmę sykiu turėtų lydėti augantis savižudybių skaičius – juk netgi nuo kūno negalavimų išvaduotieji liktų pažeidžiami, „nužudomi“.

Apie nedžiuginančias nesibaigiančio žemiškojo gyvenimo perspektyvas kalbama ir 1922 metais čekų rašytojo Karelo Čapeko sukurtoje kriminalinėje komedijoje „Makropulo receptas“ (ček. Věc Makropulos), pagal kurią Leošas Janáčekas vėliau parašė operą. Į šią pjesę prieš veik keturis dešimtmečius savo žaviojoje esė atkreipė dėmesį anglų filosofas Bernhardas Williamsas, siekdamas parodyti, „kad nėra menkiausios priežasties trokšti amžino gyvenimo žemėje“. Priežastis, dėl kurių būtų verta ar neverta šito trokšti, yra apsčiai išdidinusi, iki neįtikimiausių detalių išgražinusi ir nušvietusi mokslinės fantastikos srityje nepakeičiama tampanti filosofinė etika.

Vis dėlto aiškumo dėlei likime prie klausimo, ar nesibaigiantis gyvenimas šioje ašarų pakalnėje būtų pakenčiamas. Tai, jog Nietzsche „antžmogiu“ pavadino tokį, kuris būtų pajėgus patvirtinti ir pakelti „amžiną to paties sugrįžimą“, dera suprasti kaip aiškią nuorodą į problemą. Žmogų, kuriam prieš akis būtų nesibaigiantis gyvenimas, be minėtojo dvasinio išsekimo ar psichinės apatijos reiškinio (smegenų tyrėjai greičiausiai kalbėtų apie atminties problemas) lydėtų neįgalumas papasakoti savo gyvenimo istoriją. Galėjimas ją papasakoti apima ne tik atsigręžimą atgal, bet sykiu ir žvilgsnį priekin, taigi ir tai, ką Heideggeris – nors dviprasmiškai – įvardijo kaip „bėgimą myriop“. Tik nujausdamas neperžengiamą gyvenimo liniją žmogus gali užčiuopti kažką panašaus į šio gyvenimo visumą.

Ir vis dėlto ne visai šiapus

Tai, kad žmogaus gyvenimo tėkmė ne visuomet arba tik kartais pasiekia pilnatvę, nereiškia, jog gyvenimas labiau nusisektų, jeigu tęstųsi be galo. Begalinių istorijų nebūna. Gražiausios pasakos, kuriose sudėtas ankstesnių kartų nesibaigiančios laimės troškimas, kaip žinia, baigiasi išlyga: „Ir dabar gal dar gyvena, jeigu nenumirė.“

Įsisąmoninti gyveną žmonės gali tik nepamiršdami, jog jų laikas ribotas, tačiau tai nereiškia, kad taip jie įsivaizduoja ir mirtį. Tačiau kuomet jie nepaisant to mėgina ją įsivaizduoti, neretai švysteli transformacijos viltis – daug žadantis virsmas, bet anaiptol ne „kuo daugiau to paties“. Netgi futuristai, įsivaizduojantys šiapusinį nemarumą, neišvengia tokios vilties šmėstelėjimo. „Transhumanistas“ Ray Kurzweilas, jo paties žodžiais, ne tik kasdien suvartoja apytikriai du šimtus skirtingų maisto papildų, bet sykiu tikisi nelabai tolimoje ateityje galėsiąs „patalpinti“ savo smegenų turinį į kompiuterizuotą internetinį debesį – kitais žodžiais, persikelti į technologinę transcendenciją. Išlikti nemirtingam be virsmo, regis, neįmanoma. Netgi vargšas pražilęs Titonas, atstumtas Eos, pasiverčia į cikadą.

„Neue Zürcher Zeitung“, 2010 12 09

Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Vitkienė

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: bernardinai.lt

Autoriai: Uwe Justus Wenzel

Komentarai (5)