Genetinė anomalija ir „prakeikti laiptai“: kas paaiškino baisiausio Rusijos serijinio žudiko fenomeną? (1)
Ši byla iki šiol domina mokslininkus.
© freeinfosociety.com (Fair use) | https://en.wikipedia.org/wiki/Andrei_Chikatilo#/media/File:Andrei_Romanovich_Chikatilo_Trial_1992.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Žymiausias Rusijos serijinis žudikas Andrejus Čikatila, 1978–1990 metais žiauriai nužudęs dešimtis žmonių, ilgą laiką kėlė siaubą visuomenei ir tyrėjams. Nors nusikaltėlį galiausiai sučiupo milicininkas Vladimiras Glikinas (su kurio praeitimi vėliau tragiškai susieta ir jo paties dukters žūtis 2014 m.), o 1994 metais žudikui buvo įvykdyta mirties bausmė, ši byla iki šiol domina mokslininkus.
Oficialus tyrimas dešimtmečiais strigo ne tik dėl sovietinės ideologijos, neigusios serijinių nusikaltėlių egzistavimą socialistinėje santvarkoje, bet ir dėl unikalios biologinės ypatybės. Atlikus masinius kraujo tyrimus, A. Čikatila iš pradžių buvo išteisintas, nes jo kraujo ir spermos ląstelių histosuderinamumas skyrėsi – tai sukūrė klaidingą įspūdį, jog nusikaltimo vietoje palikti pėdsakai priklauso kitam asmeniui.
|
Šis fenomenas vėliau sulaukė ir išsamaus matematinio vertinimo. 2012 metais Kalifornijos universiteto mokslininkai Michailas V. Simkinas ir Vwani Roychowdhury išanalizavo 53 žudiko nusikaltimų chronologiją ir pastebėjo, kad jo veiksmų grafikas preciziškai atitinka matematinę funkciją, žinomą kaip „Kantoro laiptai“ (arba „prakeikti laiptai“). Šioje kreivėje matomi ilgi horizontalūs laiko tarpai tiksliai sutapo su laikotarpiais po pirmojo A. Čikatilos sulaikymo bei suintensyvėjusio žiniasklaidos dėmesio, kuomet jis buvo priverstas laikinai aprimti. Tuo tarpu kiti laipteliai rodė laiko tarpus, reikalingus naujo nusikaltimo planavimui ir vidinio impulso subrendimui, kuomet nuslūgdavo trumpalaikis pasitenkinimas ankstesne auka.
Remdamiesi šiais modeliais, tyrėjai iškėlė hipotezę, kad žudikiškas potraukis A. Čikatilai kildavo neuronų lygmenyje, panašiai kaip epileptikams prasideda priepuoliai. Mokslininkai šį procesą palygino su pamažu smegenyse besikaupiančiais nerviniais impulsais, kurie galiausiai išprovokuoja staigų proveržį – panašiai kaip kūrėjams gimsta įkvėpimas. Tokios įžvalgos atkartoja dar XIX amžiuje italų kriminologo Cesare Lombroso keltas teorijas apie glaudų ryšį tarp nusikalstamumo, genialumo ir epilepsijos.
Nors tyrimo autoriai pripažįsta, kad galutiniam matematiniam modeliui pritrūko duomenų apie nesėkmingus maniako išpuolius, kurie dėl patirtos frustracijos galėjo paskatinti dar greitesnius sekančius bandymus, ši analizė leido visiškai kitu kampu pažvelgti į smurtinių nusikaltimų periodiškumą.
