Nuo pirmosios rinkoje 1956 m. pasirodžiusios judančių vaizdų įrašymo sistemos, dabar jų priskaičiuojama apie 60. Antikvarinių video sistemų laboratorijoje (Laboratory for Antiquated Video Systems Karlsruhe'ėje, Vokietijoje, kolekcionuojamos ir restauruojamos nebenaudojamos video sistemos, kad būtų galima šiais formatais įrašytas laikmenas skaitmenizuoti prieš joms suyrant. 2009 metų parodos proga laboratorija išleido Top Trumps stiliaus kortas, su pavaizduotais jų kolekcijos antikvariniais įrenginiais.

Sony CV-2100 (1965)

CV-2100 buvo populiariausias ankstyvasis nešiojamas videomagnetofonas, kaip ir kitos to meto sistemos, įrašinėję nespalvotus vaizdus pusės colio pločio juostoje. Gal jis ir buvo „nešiojamas“, bet su 43 cm × 39,5 cm × 27 cm matmenimis ir 25 kilogramų svoriu, šiais laikais į lėktuvą kartu su asmeniniu bagažu jį įsinešti vargu ar pavyktų. Tačiau, jei galėjote sau leisti sumokėti už jį 3990 DM – maždaug atitinka 10  000 dabartinių dolerių – tikriausiai nekildavo sunkumų paišlaidauti ir antrai sėdimai vietai.

Sony TCV-2020 (1965)

Nepaisant vilčių užkariauti svetaines, ankstyvieji TV ir videomagnetofonai daugiausia buvo naudojami mokyklose ir verslo pristatymui. Amerikos menininkas korėjietis Nam June Paik naudojo TCV-2020, kurdamas pirmąjį video meno darbą, dabar prarastą Popiežiaus Pauliaus VI 1965 m. vizito Niujorke įrašą. Įtaisas svėrė beveik 35 kilogramus – nemenka našta, ypač turint galvoje, kad ilgiausias įrašo laikas tebuvo 40 minučių.

National NV-8030 (1975)

„Japoniškas standartas“, pristatytas 1969 m., reiškė, kad pusės colio juostos, įrašytos vieno gamintojo įranga, pagaliau galėjo būti atkurtos kitos kompanijos įrenginiu (bent jau dažniausiai). Japoniško standarto NV-8030 buvo ankstyvos CCTV sistemos dalis, kuri, nustatyta daryti nuotrauką kas porą sekundžių, galėjo nepertraukiamai fiksuoti 80 valandų trukmės įrašą.

Sony AV-8650 (1974)

Pusės colio video prietaisų gulbės giesmė buvo trumpas spalvoto vaizdo sprogimas aštuntojo dešimtmečio viduryje. Tokios įrangos pavyzdžiai dabar yra itin reti; šis stambus, 20-ies kilogramų Sony prietaisas, galėjęs įrašyti 70 minučių vaizdo, neteko dalies išorinių detalių gabenamas į Karlsruhe'jės laboratoriją. Jei taip būtų nutikę 1974 m., būtumėte tikrai susierzinę: tada jis kainavo 7490 DM, kas maždaug atitinka 13  000 dabartinių dolerių.

Sony DV-2400 (1967)

Pusės colio dinozaurų dienos buvo suskaitytos, kai tik Sony 1967 m. pristatė pirmąjį “portapaką". DV-2400 galėjo įrašyti tik 20 minučių vaizdo ir reikėjo atskiro įrenginio įrašo atkūrimui, bet sverdamas 5,7 kilogramus, jis buvo pirmasis tikrai nešiojamas video įrašymo įtaisas: ant peties nešiodavaisi magnetofoną, kabeliu sujungtą su kamera. Dabartinių vaizdo įrašus darančių mobiliųjų telefonų pirmtakai, portapakai išpopuliarėjo tarp policijos ir politinių grupių studentų demonstracijų, šėlusių Europoje 1968-aisiais, įrašinėjimui.

Bauer VTR 1004 (1979)

Fisher-Price PXL 2 000 (1987)

Kol VHS, Betamax ir Video 2 000 nuo aštuntojo dešimtmečio galo varžėsi didžiajame video formatų kare, kiti gamintojai irgi bandė savo laimę. Ši firmos Fisher-Price vaikams skirta kamera įrašinėdavo paprastose audio kasetėse, nors ir tik 11 minučių. Jos pigumas, 700 gramų svoris ir mažas dydis išpopuliarino ją tarp pogrindinių filmų kūrėjų.

IVC-871 (1967)

Vieno colio juostos pločio video įrenginiai buvo daugiausia skirti TV profesionalams, ir kiekviena firma turėjo nuosavas technines specifikacijas. Menininkas Gerry'is Schumas naudojo šį 34 kg IVC magnetofoną, kainavusį beveik 25  000 DM – dabartiniais pinigais, apie 60 000 $ – pirmojo video meno, rodyto Vokietijos televizijoje, kūrimui. Tarp jų buvo ir TV As a Fireplace, 3 minučių spalvotas degančio židinio įrašas, WDR stoties naudotas dienos programos pabaigoje prieš 1969 metų Kalėdas.

Richard Webb
New Scientist, № 2931

Komentarai (0)