Pastaruosius kelis metus Ispanijoje pastebima nauja tendencija – žmonės iš didmiesčių keliasi į kaimus, dažnai – visiškai apleistus, rašo leidinys „La Vanguardia“. Specialistai teigia, kad krizė kaimams Ispanijoje smogė ne taip stipriai kaip miestams.

Šiuo metu Ispanijoje yra apie 8 tūkstančiai kaimų, kuriuose gyvena nuo 1 iki 10 žmonių, ir apie 3 tūkstančiai visai apleistų kaimų. Tačiau jeigu neseniai žmonės iš šių kaimų kėlėsi į didmiesčius, dabar pastebima kita tendencija – miestiečiai keliasi į apleistus kaimus. 

„Mums visuomet patiko būti gamtoje, ir labai viliojo mintis išvažiuoti iš Barselonos. Galiausiai mes persikėlėme į nuošalų namą netoli Žironos, netoli kurio yra tik dar du kiti namai ir bažnyčia. Iki artimiausio kaimo – penkios minutės kelionės automobiliu. Mes laimingi, mūsų gyvenimo kokybė – geresnė, nei galima įsivaizduoti. Žmonės paprastai mano, kad mes izoliuoti nuo pasaulio, tačiau mes čia esame jau dvejus metus, o mano vaikai niekuomet neturėjo tiek daug užklasinių užsiėmimų kaip dabar. Iš čia aš siunčiau kelis reportažus mokslo populiarinimo temomis vienam iš Europos Komisijos projektų, aš skridau į Paryžių ir Londoną. Kelioms dienoms nuvykau į Barseloną susitvarkyti susikaupusių reikalų ir dabar aš vėl čia“, – pasakoja žurnalistė Marta, kuri su keliais bendraminčiais persikėlė gyventi iš Barselonos į kaimą.

Kai kurie žmonės iš miestų keliasi į kaimus, kad dirbtų šeimai priklausančiuose sklypuose, kai kurie ir toliau užsiima tais darbais, kuriuos dirbo anksčiau, ar atranda naujus užsiėmimus. Kai kurie turi kaimuose gyvenančius giminaičius, kiti išėję į pensiją nusprendžia grįžti ten, kur augo, dar kiti tiesiog nori pabėgti nuo miestų triukšmo. 

Statistika skelbia, kad per pastaruosius dešimt metų nuolatos auga žmonių, išsikeliančių iš miestų, kuriuose gyvena daugiau kaip 100 tūkst. gyventojų, į gyvenvietes, kuriose gyvena mažiau kaip 10 tūkst. gyventojų, skaičius. Tiesa, vis dar yra vykstančių iš kaimų į miestus, tačiau grįžtančiųjų yra daugiau – prieš 2 metus iš miestų į kaimus gyventi išsikėlė 23 398 žmonės, atvirkštinę kelionę pasirinko 21 203 žmonės. Žinoma, tai tik oficialioji statistika. 

Krizė miestams smogė stipriau

Dar visai neseniai gyvenimas kaime reiškė darbą žemės ūkyje. Tačiau technologijų dėka gyventi toli nuo miestų gali ir architektai, advokatai, dizaineriai, žurnalistai, rašytojai, kitų profesijų atstovai. Tereikia patikimo interneto ryšio.

Organizacijos „Abraza la Tierra“ koordinatorė Eca Maria Gonzalez teigia, kad krizė palietė ir kaimų gyvenimą, tačiau ne taip smarkiai kaip miestus. 

„Kaime viskas pigiau. Kainos čia du kartus mažesnės negu Barselonoje, – teigia žurnalistė Marta. – Gyvenimas 100 kvadratinių metrų ploto name kaime mums kainuoja 600 eurų mėnesiui. Viskas gerokai pigiau: duona, mėsa, netgi užklasiniai užsiėmimai vaikams“. 

Pigiau nereiškia, kad kaime gyventi galima beveik nemokamai ir nieko neveikiant. Kai kurie iš miestų išsikeliantys žmonės pernelyg romantiškai įsivaizduoja, ką reiškia gyventi kaime. „Taip, tam tikra prasme čia yra paprasčiau, tačiau dirbti reikia daug“, – sako Angelas Gonzalezas ir jo žmona Maria, kurie irgi persikėlė į kaimą iš Barselonos. Jie rašo tinklaraštį ekologijos, asmeninio tobulėjimo, sveikos gyvensenos temomis, netrukus išleis knygą apie gyvenimą kaime. 

„Žmogus turi aiškiai suprasti, kuo jis užsiims, persikėlęs į kaimą. Jis turi pagalvoti apie pajamų šaltinį, priešingu atveju jo planas baigsis nesėkme. Išvažiuoti į kaimą nėra taip jau paprasta. Tų, kuriems tai sėkmingai pavyksta, vienetai, nes jie ir toliau užsiima tuo pačiu, tik kitoje vietoje. O profesijų, kurias galima pritaikyti kaime – ne tiek ir daug, – sako kitas iš miesto išsikėlęs gyventojas. – Buvo ir tokių, kurie bandė pakeisti savo darbo pobūdį. Vienas jų – kaimo turizmas, tačiau dabar šioje srityje viskas užimta“. 

Tačiau kai kas visgi suranda sau naują darbo sritį. Pavyzdžiui, viena moteris, gyvenusi Londone, Madride, Bilbao, dabar persikėlė į nedidelį kaimą ir atidarė nedidelę natūralių produktų konservavimo įmonę. 

Žavi buvimas gamtoje

Daugelis žmonių, persikeliančių gyventi į kaimą, daro tai dėl tų pačių priežasčių – nori praleisti daugiau laiko gamtoje, įgyti daugiau ramybės. 

„Aš prabundu savo name, ir vieninteliai garsai, kuriuos girdžiu, yra paukščių čiulbėjimas ir vėjo gūsiai. O kaip puiku vasaros vakarą stebėti saulėlydį, – sako Xavi Ruzafa, kuris su žmona ir dviem mažais vaikais gyvena nedideliame name Katalonijoje. Iki artimiausio kaimo – trys kilometrai. – Gyvenimas čia paprastesnis. Mano vyriausias trejų metų sūnus gali ramiai žaisti nebijodamas automobilių. Niekas čia jo nenuskriaus“. 

Kaimuose žmonių tarpusavio santykiai irgi skiriasi nuo miestiečių. „Mes esame viena šeima – ir džiaugsme, ir varge. Visi kreipiasi į tave pagalbos. Turintis laisvą minutę, eina padėti kitiems, paskui kažkas ir pas tave ateis padėti rinkti alyvuoges“, – sako A.Gonzalezas. 

Žinoma, toks gyvenimo būdas turi ir neigiamų pusių. Pavyzdžiui, visi viską apie tave žino. „Jeigu nelabai mėgsti, kad apie tave kiti kalbėtų ir lįstų su klausimais, pagalvok gerai, prieš persikeldamas į kaimą“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sako A.Gonzalezas. 

Ir nors kaimas daugelį vilioja ramesniu, lėtesniu gyvenimu, iš tiesų tai savotiški spąstai, nes čia nuolatos pilna darbo. Taip pat reikia priprasti važinėti automobiliu, nes jokio visuomeninio transporto paprastai nebūna. „Jeigu esi namisėda, į kaimą geriau nevažiuoti“, – sako Marta.

Komentarai (4)