Galite manyti, kad viską kontroliuojate, bet iš tikrųjų jus valdo zombinės sistemos, apie kurias net neįtariate. Amerikiečių neurologas Davidas Eaglemanas savo knygoje „Incognito: slaptieji smegenų gyvenimai“ (leidykla „Tyto alba“, iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas) paneigia mūsų įsitikinimą, kad viską darome sąmoningai, aiškindamas, jog mūsų pasirinkimus iš tikrųjų lemia giluminiai mechanizmai, rašo bloomberg.com.

Šiuo metu knygos autorius vadovauja Suvokimo ir veiksmų laboratorijai Beiloro medicinos koledže, Hjustone, tiria laiko suvokimą, sinesteziją ir gilinasi į neuromokslą.

Bet jis nėra tradicinis neurologijos mokslo atstovas.

Jo pirmoji knyga „Sum: Forty Tales from the Afterlives“ tapo tarptautiniu bestseleriu ir buvo išversta į 23 kalbas. Bendradarbiaujant su Brianu Eno, pagal jo knygą buvo sukurta net opera, 2012-aisiais debiutavusi Londono karališkajame operos teatre, jai muziką kūrė kompozitorius Maxas Richteris, o choreografiją – Wayne’as MacGregoras. Dar 2011-aisiais buvo nupirktos ir ekranizacijos teisės.

Apie slaptąjį smegenų gyvenimą, jų gebėjimus, apie tai, kad laiko suvokimas konstruojamas mūsų smegenyse, o meilės jausmas turi aiškią paskirtį, – Davido Eaglemano interviu su amerikiečių žurnaliste Zinta Lundborg, nuolat kalbinančia iškilius menininkus ir garsenybes.

- Savo knygoje tvirtinate, kad „mūsų sąmonė yra tarsi keleivis be bilieto transatlantiniame garlaivyje“. Kaip tai suprasti?

- Sąmoningas „aš“ yra tik menkutė mūsų smegenų veiklos dalelė. Net jeigu mums atrodo, kad patys valdome savo gyvenimą, iš tikrųjų daugelį mūsų troškimų, motyvų, potraukių, vilčių ir netgi įsitikinimų lemia tam tikros smegenų dalys, kurių veiklos negalime reguliuoti ir net nenutuokiame apie jas. Iš esmės, smegenys yra milžiniškas skaičiavimo aparatas, visas savo operacijas vykdantis slapta, mums net neįtariant.

- Ir tokių pavyzdžių – daug. Pavyzdžiui, knygoje rašote, kad vyrus labiau traukia moterys išplėstais vyzdžiais, nors jie nežino, kodėl.

- Taip. Vyrams buvo parodytos skirtingų moterų nuotraukos. Vienų moterų vyzdžiai buvo išsiplėtę, o kitų normalūs. Vyrai to nežinojo, bet patrauklesnės jiems pasirodė moterys, kurių vyzdžiai buvo išsiplėtę.

Nė vienas nepastebėjo, kad jie keliais milimetrais platesni nei kitose nuotraukose. Sąmoningai jie nesuvokė, kad išsiplėtę vyzdžiai signalizuoja apie moters seksualinį susijaudinimą ir pasirengimą. Bet smegenys žinojo. Smegenys nuolat iš giluminių klodų ištraukia reikiamą informaciją ir verčia žmones atitinkamai reaguoti.

- Todėl vyrai svajoja apie moteris putliomis lūpomis, plačiais klubais ir liaunu liemeniu, o moterims labiausiai patinka vyrai su kelių dienų barzdele, pasižymintys išraiškingu žandikauliu ir plačia krūtine?

- Visos jūsų išvardytos ypatybės siunčia aiškų signalą: „Aš vaisingas(-a)“. Mums tik atrodo, kad renkamės tai, kas mums gražu. O iš tikrųjų tai milijonai evoliucijos metų mus verčia daryti tam tikras išvadas.

- O kaipgi meilė? Negi ji nevaidina jokio vaidmens?

- Mes jaučiame meilę, bet tai susiję su būtinybe susirasti tinkamą partnerį ir pratęsti giminę. Aišku, tai nereiškia, kad tą darydami negalime mėgautis procesu. Bet meilės jausmas turi paskirtį.

- Teigiate, kad zombinės sistemos valdo mūsų veiksmus nedalyvaujant sąmonei. Ar tai reiškia, kad mūsų laisva valia yra tik iliuzija?

- Kai kurie mokslininkai taip ir mano, bet aš darau išvadą, kad vis dėlto laisva valia egzistuoja, tik vykdant operacijas smegenyse ji vaidina labai menką vaidmenį. Atrodo, sąmonė yra naudinga tik ribotu mastu ir tik labai konkrečioms ar ilgalaikėms užduotims atlikti. Iš esmės ji dirba panašiai kaip koks kompanijos vadovas.

- Knygoje teigiate, kad ateis laikas, kai vertybinių popierių biržos duomenis galėsime nukreipti tiesiai į smegenis. Kaip visa tai veiks?

- Smegenų plastiškumas – mano kitos knygos tema, ji vadinsis „Live Wired“. Mūsų smegenys – lyg skaičiavimo aparatas, tik panašesnis į ateivių technologijas, jis gali veikti pats, nesvarbu, kiek į jį priedų būtų pridėta.

Taigi, nieko ypatinga, kaip veikia mūsų akys, ausys, nosis. Iš esmės jos tėra tik antraeiliai automatiškai veikiantys mechanizmai, galintys nukreipti duomenų srautą į smegenis, o smegenys nusprendžia, ką su juo daryti. Teoriškai kiekvienam iš mūsų galima būtų pakrauti į smegenis bet kokią informaciją ir smegenys pačios išmoktų, kaip tuos duomenis nuskaityti ir juos perprasti.

- Bet kaip įmanoma visa tai atlikti?

- Prijungus elektrodus. Bet kol kas šis būdas dar nėra saugus.

- Ar mokslas galėtų išspręsti verslo problemas plačiąja prasme?

- Mūsų smegenys veikia kaip tarpusavyje besivaržančių konkurentų komanda. Dabar jau žinome, kad žmogus sudarytas iš daugybės konkuruojančių neurograndinių ir visos jos slapta tarpusavyje kovoja.

Šis atradimas padeda daug tiksliau suprasti, kaip žmogus priima sprendimus. Pažvelkite į finansų rinką, juk ir ten veikia konkuruojančių tarpininkų ir agentų sistema.

- Ką šiuo metu tiriate savo laboratorijoje?

- Tyrinėju laiko percepciją – nustebtumėte sužinoję, kad mūsų laiko suvokimas yra lengvai kintantis ir laiko tėkmę mes stebime anaiptol ne pasyviai. Iš esmės laiko pojūtis yra aktyviai konstruojamas mūsų smegenyse ir juo lengva manipuliuoti, lygiai kaip ir regėjimu. Laboratorijoje galiu įrodyti, kad jis labai lankstus.

- Apie ką šiuo metu rašote?

- Šiuo metu rašau net keturias knygos ir kai kurios iš jų jau beveik baigtos. Pirmoji bus apie tai, kaip smegenys nuolat atnaujina savo sistemą, ieško naujų sprendimo būdų. Kaip tik dabar baigiu kognityvinio neuromokslo vadovėlį vyresniųjų kursų studentams.

Paskui išeis knyga „Brain Food“. Tai bus kažkas panašaus į Steveno Levitto ir Stepheno Dubnerio knygą „Freakonomics“, tik apie smegenis. Ten sudėsiu visokias įdomybes apie smegenis, kurių niekur kitur nerasite. Taip pat šiuo metu rašau romaną „Eon“, kurio veiksmas vyksta po 200 milijardų metų.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai (6)