Lietuviškas euras su plagiato požymiais įdomus tik Lietuvai? (3)
Karščiausi euro šalininkai džiaugiasi, kad „lietuviškos“ eurų monetos, garsindamos mūsų šalį, pasklis po visą didžiulę euro zoną, kurioje gyvena 330 mln. žmonių. Tačiau gali būti, kad daugelio prancūzų ar ispanų piniginėse jos niekada ir neskambės. Negana to, „Lietuviškas“ euras dargi ir sulaukia kaltinimų plagiatu.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1990 m. kovo 11-osios nepriklausomybės akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas, 1993 m. buvęs kandidato į LR prezidentus Stasio Lozoraičio rinkimų štabo narys, atvirai kaltina „lietuviško“ euro kūrėjus plagiatu, nes jie ant monetos briaunos išraižė S. Lozoraičio rinkimų šūkį „Laisvė, vienybė, gerovė“.
Visuomenės apklausos, kaip turėtų atrodyti „lietuviškos“ eurų monetų pusės, buvo surengtos dar per pirmąjį nesėkmingą Lietuvos bandymą patekti į euro zoną 2005-2006 metais. Pagal tada sukurtus monetų gipsinius liejinius, tik pakeitęs pinigų „gimimo“ datą, Lietuvos bankas (LB) daug negalvojęs jau nukaldino naujus „bandomuosius“ eurus bei eurocentus ir nekantraudamas laukia, kada galės juos masiškai paleisti į apyvartą.
Pasak Lietuvos banko Pinigų muziejaus vedėjo Vidmanto Laurinavičiaus, Lietuva, palyginti su Italija, Vokietija, nukaldins labai mažai „nacionalinių“ euro monetų.
Ne visada mėgdžiojame Latviją
Dauguma euro zonos šalių pasistengė labiau, įvairiau, išradingiau pareklamuoti savo simbolius, įžymias asmenybes, kultūros, meno, mokslo reiškinius: ant nacionalinių euro pusių iškalė savo kompozitorių, dailininkų, Nobelio premijos laureatų, rūmų, pilių, muzikos instrumentų, žolynų atvaizdus. Latviai nutarė pabrėžti savo valstybės istorinį tęstinumą: ant 2 eurų monetos nukaldino merginą Mildą iš tarpukario Latvijos 5 latų monetos. O Latviją besivejančios Lietuvos bankas ant 2 eurų monetos nepanoro pavaizduoti nei patriarcho Jono Basanavičiaus profilio, kuris puošė prieškario 5 litų monetą, nei prezidento Antano Smetonos ar didžiojo kunigaikščio Vytauto veidų, žvelgusių iš Pirmosios Respublikos 10 litų nominalo monetų.
Gedimino pilis – ne Koliziejus
„Tokia galimybė nedingsta. Niekas nedraudžia tai padaryti vėliau, kiekvienais metais kaldinant progines ir kolekcines monetas, primenančias mums svarbius istorinius įvykius, garsių žmonių jubiliejus“, – „Ūkininko patarėją“ ramino Lietuvos banko Pinigų muziejaus vedėjas V. Laurinavičius. Tačiau, pasak V. Laurinavičiaus, kuriant „lietuviškų“ eurų nacionalinę pusę labiau atsižvelgta į kitus dalykus. „Lietuvos bankas stengėsi, kad nedidelę mūsų šalį įsidėmėtų visa Europos Sąjunga. Tai sunku būtų padaryti, pabarsčius ant kiekvienos monetos tik po kruopelytę mūsų istorijos. Buvo siūloma pavaizduoti ant eurų Vilniaus šv. Onos bažnyčią, Gedimino pilį, Katedrą. Mums tai labai brangūs kultūros paminklai, bet Europa, pasaulis apie juos mažai girdėję. Juk tai ne Berlyno Brandenburgo vartai ar Romos Koliziejus, kuriuos iškart atpažįsta net žmonės, niekada gyvenime nesilankę nei Vokietijos, nei Italijos sostinėse“, – aiškino LB Pinigų muziejaus vedėjas.
Tapatybės ženklų paieškos
V. Laurinavičius įtikinėjo, kad latviams su estais nieko kito ir nebeliko, tik „įsisprausti į tautinių valstybių rėmus“. „Estų sprendimas pavaizduoti ant visų eurų stilizuotą Estijos žemėlapį –nelabai vykęs. O mes, rodydami Vytį, galime pasididžiuoti giliomis, ilgaamžėmis savo valstybingumo tradicijomis. Mūsų raitelis nukelia į XIV amžių, kai viduramžių metraščiai pirmą kartą užsimena apie tokį Lietuvos kunigaikščių ženklą. Vytis geriausiai atspindi mūsų savitumą, tapatybę“, – pakiliai pasakojo V. Laurinavičius.
Gudai nesnaudžia
Tačiau kaimynai baltarusiai, laikantys save „tikraisiais“ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teisių (bet ne pareigų) perėmėjais, Vytį (Pahonią) taip pat vadina savo simboliu. 1991-1995 metais jis buvo oficialus Baltarusijos Respublikos (BR) herbas, dabar jį naudoja baltarusių opozicinės visuomeninės organizacijos, Vytis įtrauktas į valstybinį BR istorinių kultūrinių vertybių sąrašą. Vis dėlto LB Pinigų muziejaus vedėjas nesibaimina, kad dėl Vyčio ant eurų monetų kiltų didelių tarptautinių skandalų ir nesusipratimų, pasikeitus Baltarusijos režimui ir Pahoniai vėl tapus tos šalies herbu.
Reikės matuoti skersinių ilgį
„Raitelį su skydu ir kalaviju galima išvysti ne tik baltarusiškuose heraldiniuose ženkluose, bet ir kai kurių Lenkijos vaivadijų herbuose bei vėliavose. Ši kompozicija buvo labai paplitusi visose LDK žemėse, ne tik etninėse, baltiškosiose, tačiau ir rusėnų (baltarusių, ukrainiečių) kraštuose. Neįsivaizduoju, kad dėl istorijos šaknų galėtų kilti kokia nors įtampa, juo labiau, kad Baltarusių Pahonia skiriasi nuo Vyčio (baltarusiško raitelio skyde pavaizduoto Lotaringijos dvigubo kryžiaus apatinis skersinis ilgesnis, o lietuviško Jogailos kryžiaus abu skersiniai vienodi –red. past.)“, – Rytų kaimynų proto blaivumu tikėjo LB Pinigų muziejaus vadovas V. Laurinavičius.
R. Ozolas: „Vilties prezidentas“ apsiverstų kape
1993-iųjų sausio-vasario mėnesiais Lietuvos centro judėjimo lyderis R. Ozolas vaikščiojo įsisegęs į švarko atlapą kandidato į prezidentus S. Lozoraičio agitacinį ženklelį su Lietuvos ambasadoriaus Vašingtone rinkimų šūkiu „Laisvė, vienybė, gerovė“. Dabar šis šūkis atsidūrė ant „lietuviškų“ dviejų eurų nominalo monetų.
„Tai vagystė, klastotė ir visuomenės suvedžiojimas pasinaudojus šventais dalykais. S. Lozoraitis ragino saugoti Lietuvos paribius (sienas), kitaip tariant – žemes. Net gyvendamas toli nuo tėvynės būsimasis „Vilties prezidentas“ dalijo išeiviams vadinamuosius „Lozoraičio pasus“ – savo tėvo, Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio vyresniojo sukurtus, oficialiai pripažintus tapatybės dokumentus emigrantams, išsaugojusiems saitus su Lietuva ir mokėjusiems lietuvių kalbą. Nė mažiausių abejonių nekėlė ir S. Lozoraičio jaunesniojo požiūris į nacionalinę valiutą, be kurios jokia savarankiška valstybė neįsivaizduojama. Manau, jeigu S. Lozoraitis sužinotų, kad dabartinės valdžios valia litui jau nebe daug liko gyventi, „Vilties prezidentas“ apsiverstų karste. O gal jau žino ir vartosi…“, – „Ūkininko patarėjui“ su kartėliu kalbėjo Lietuvos centro partijos garbės pirmininkas R. Ozolas.
