Nierenbergo premiją už mokslą visuomenės labui kasmet teikia Scripps okeonografijos institutas. Jis buvo įsteigtas kaip šeimos dovana Williamo Nierenbergo atminimui. Premiją sudaro bronzos medalis ir 25 000$

William Aaron Nierenberg (1919-02-13 – 2000-09-10) buvo Amerikiečių fizikas, dirbęs su Manhattano projektu ir 1965 – 1986 buvęs Scripps okeanografijos instituto direktoriumi. Jis buvo vienas iš George C. Marshall instituto įkūrėjų 1984 m.

William Aaron Nierenberg (1919-02-13 – 2000-09-10) buvo Amerikiečių fizikas, dirbęs su Manhattano projektu ir 1965 – 1986 buvęs Scripps okeanografijos instituto direktoriumi. Jis buvo vienas iš George C. Marshall instituto įkūrėjų 1984 m.

Biografija

Nierenbergas gimė 1919 m. vasario 13 d., Niujorke, labai neturtingų žydų imigrantų iš Austrijos-Vengrijos šeimoje.Lankė Townsend Harris vidurinę mokyklą ir Niujorko miesto koledžą (CCNY), kur laimėjo stipendiją ir metus praleido Prancūzijoje, Paryžiaus universitete. 1939 dalyvavo Kolumbijos universitete vykdytuose tyrimuose, kur lankė statistinės mechanikos kursą pas savo būsimą dėstytoją, I. I. Rabi. Jis rengėsi baigti mokslus Kolumbijos un-te, bet prieš grįždamas pabaigti filosofijos daktaro laipsnio, nuo 1941 praleido karą, dalyvaudamas Manhattano projekte, užsiėmė izotopų atskyrimu.

Karjera

1948 metais Nierenbergas užėmė savo pirmąsias akademines pareigas, kaip asistuojantis profesorius Mičigano universitete. Nuo 1950 iki 1965 buvo asocijuotasis profesorius, vėliau fizikos profesorius Kalifornijos universitete Berkeley'je, kur turėjo didelę ir labai produktyvią mažų energijų branduolinės fizikos laboratoriją. Per tą laiką išleido 40 PhD ir publikavo apie 100 straipsnių. Jis nustatė daugiau branduolinių momentų, nei kas kitas. Šis darbas buvo paminėtas, kai jis buvo išrinktas į Nacionalinę mokslų akademiją 1971 m.

Tuo laiku, 1953 m., Nierenbergas metus dirbo Kolumbijos universiteto Hudsono laboratorijų direktoriumi, spręsdamas kariavimo jūrose problemas. Vėliau jis prižiūrėjo „naujos“ fizikos pastato kūrimą ir statymą Berkeley'yje. Daug vėliau (1960–1962) jis vėl nutraukė savo veiklą ir buvo Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (North Atlantic Treaty Organization – NATO) generalinio sekretoriaus asistentu, atsakingu už mokslo klausimus, kur prižiūrėjo daug tarptautinių fizikos ir pažangios gynybos technologijų tyrimų.

1965 m. Nierenbergas buvo paprašytas vadovauti vienai iš prestižiškiausių okeanografinių institucijų, Scripps okeanografijos institutui (SIO). Dėl patirties sonaruose ir kituose jūrų moksluose, bei žinių ir domėjimusi geofizika dar nuo koledžo laikų, pasiūlymas jam buvo intelektualiai ir profesionaliai patrauklus. Nierenbergas SIO direktoriumi išbuvo 21 metus ir tai kol kas ilgiausias direktoriavimas šiai institucijai. Jam vadovaujant, Scripps flotilę papildė penki modernūs laivai, o instituto biudžetas išaugo penkiagubai. Jis prižiūrėjo Deep Sea Drilling projektą (1966–1986), leidusį atlikti tokius mokslinius pasiekimus, kaip giliavandenių angliavandenilių atradimas, išsiaiškinimas, kad Viduržemio jūra kadaise buvo uždaras baseinas ir netgi sausuma, ir patvirtinimas, kad dabartinių okeanų pagrindas yra jaunas. Projektas tapo pirmuoju daugelio institucijų tarptautiniu bendradarbiavimu mokslo srityje ir vėlesnių projektų modeliu.

Nierenbergas tarptautinį pripažinimą pelnė už nuopelnus mokslui. Jis buvo išrinktas į Nacionalinę mokslų akademiją 1971 m. ir į Akademijos valdybą 1979. Jis taip pat buvo išrinktas į Amerikos menų ir mokslų akademiją 1965 ir Nacionalinę inžinerijos akademiją 1983. 1987 m. Franklino institutas jį apdovanojo Delmerio S. Fahrney'io medaliu už išskirtinį lyderiavimą moksle.

Patarėjų taryba

Nierenbergas tarnavo daugelyje tarybų ir patarėjų komitetų, labiausiai po grįžimo iš NATO. 1971 m. jis buvo paskirtas Nacionalinės mokslų akademijos Okeanų ir atmosferos patarėjų komiteto vadovu ir tarnavo komitete iki 1977. Jis tarnavo ir įvairiose Prezidento mokslo patarėjų komiteto tarybose. Buvo Nacionalinės mokslo tarybos nariu nuo 1972 iki 1978 ir buvo paskirtas kitai kadencijai nuo 1982 lapkričio iki 1988 gegužės.

Nierenbergas konsultavo Nacionalinę saugumo agentūrą, ir tarnavo daugelyje su karyba susijusių tarybų. 1976 m. jis buvo paskirtas vienu iš dviejų vyriausiųjų konsultantų naujai suformuotoje Baltųjų Rūmų mokslo ir technologijų priežiūros biure (OSTP). Jis buvo Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) patarėjų tarybos nariu nuo 1978 iki 1982 ir buvo pirmasis jos vadovas. Jis vadovavo OSTP Rūgščių lietų recenzavimo tarybai, kurios pranešimas „Rūgštus lietus“ buvo publikuotas 1984 m. Pranešime administracija raginama apriboti rūgščius lietus sukeliančias emisijas.

Klimatas

Nierenbergas labai domėjosi globalaus atšilimo problema. Kai Scripps institutui dar vadovavo Rogeris Revelle'is, buvo pradėta CO² ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų stebėjimo programa. Nierenbergas rėmė ir tęsė šį darbą ir asmeniškai įsiterpė, kai kilo pavojus programos tyrimo finansavimui.

1980 spalį, prezidentaujant Karteriui, buvo paskelbtas Kongreso aktas, kuriuo Nacionalinė mokslų akademija įpareigojama apžvelgti, kas žinoma apie klimato kaitą. Šį pranešimą turėjusio parengti komiteto vadovu Akademija paskyrė Nierenbergą. Komitete buvo žymūs tiksliųjų mokslų mokslininkai ir du ekonomistai, Williamas Nordhausas iš Jeilio ir Thomasas Schellingas iš Harvardo. Schellingas ir daugelis kitų mokslininkų dalyvavo komitetuose ir rengiant du ankstesnius pranešimus Karterio administracijai, pabrėžusius globalinį kaip potencialiai rimtą problemą, ir Nordhausas rengė naują CO² emisijų augimo modelį, pirmąjį, kuriame nebuvo taikoma linijinė ekstrapoliacija.

Pranešime Kintantis klimatas pateikti moksliniai faktai iš esmės atitiko ankstesnių pranešimų teiginius. Pagrindiniai iš jų buvo:

• Labiausiai tikėtina CO² „padvigubėjimo“ (iki 600 ppm) data buvo 2065 (psl. 21)
• Globalinis atšilimas dėl padvigubėjusio CO² tikriausiai bus tarp 1,5 °C ir 4,5 °C, kaip teigiama Charney pranešime. Atidi nesutinkančių išvadų, teigiančių, kad CO² sukelti klimato pokyčiai bus nežymūs, apžvalga parodė, kad jie remiasi klaidinga analize (psl. 28)
• Pusiausvyrasis atšilimas būtų 2-3 kartus didesnis ašigalių regione, nei tropikuose; ir tikriausiai stipresnis virš Arkties (psl. 30)
• Jūros lygis per šimtmetį dėl šiluminio plėtimosi ir kalnų ledynų tirpimo gali pakilti 70–160 cm. Buvo didelis neužtikrintumas dėl Vakarų Antarktidos ledo skydo; jo ištirpimas jūros lygį per keletą šimtmečių pakeltų 5 – 6 metrais (psl. 42)

Pranešime taip pat buvo išsakytos rekomendacijos:

• CO² kelia nerimą, bet ne paniką; veiksmų programa be tyrimų programos būtų brangi ir neefektyvi (psl. 61)
• CO² poveikio klimatui nustatymui reikia tikslios, gerai sukurtos stebėjimo ir analizės programos (psl. 76)

Rekomendacijos pasirodė kontroversiškos. Oreskes ir Conway teigė, kad ekonomistų parašyti skyriai skiriasi nuo mokslininkų parašytų, kad veiksmų rekomendacijos daugiausia atspindi ekonomistų požiūrį ir kad Nierenbergas, komiteto vadovas, asmeniškai atmetė klimatologų požiūrio į globalinį atšilimą konsensusą ir „tai darydamas, pradėjo klimato kaitos debatus, transformuodamas klausimą iš mokslinės sferos klausimo į politinę kontroversiją.“ 2010 dokumente, Nierenbergo sūnus Nicolasas abejoja visais šiais teiginiais, teigdamas, kad pranešimo mokslinės išvados atspindėjo dabartinį konsensusą ir nurodydamas, kad kiti to meto pranešima apie klimatą taip pat nesiėmė rekomenduoti artimos ateities energijos naudojimo politikos pokyčių.

Marshall institutas

Galiausiai Nierenbergas tapo vienu iš George C. Marshall instituto, įkūrėjų ir kai kurių mokslinių išvadų įvairiuose tyrimuose kritiku.

Naujausia Nierenbergo premija (2013)

Naujausia Nierenbergo premija skirta jūrų gelmių tyrinėtojui ir filmų kūrėjui Jamesui Cameronui. Jo padovanotos giliojo povandeninio nardymo technologijos labai prisidėjo prie hadalinės (pačios giliausios) vandenyno dalies tyrimų.

Kelionė į Gelmę su J. Cameronu

Komentarai (0)