Danija, Norvegija, Kroatija, Bulgarija, Rumunija, Juodkalnija – neturint navigacijos turistų pamėgti lankytini taškai atrasti be didesnių klaidžiojimų. Prisipažinsiu, kad į didžiausią Europos miestą, Stambulą, kuris turi beveik 15 milijonų gyventojų, kojos (ratų) be navigacijos įkelti neišdrįsau. Tačiau šis straipsnis ne apie tai, kaip lietuvį priėmė penktas pagal dydį pasaulio miestas, o įspūdžiai iš šviežiausios kelionės pirmyn atgal maršrutu Lietuva – Graikija/ Graikija – Lietuva. Tik šįkart jau su navigacija.

Nelabai žinojau, ko tikėtis iš nebrangios, pradinės klasės, „GoClever Navio 520“ navigacijos. Tiesiog vyliausi, kad ji padės stresinėse situacijose arba bent jau nepaklaidins juodos lietuviškos avelės. Pirmą kartą įrenginį įjungiau vos tik pajudėjus iš kiemo. Sunku pasakyti ar 12 mm korpusą galima laikyti plonu, bet 5“ ekraną turintis Navio 520 yra neginčyjamai lengvas. Kalbant liaudiškai, įrenginį šiek tiek paminkiau, su juo susipažinau ir iškart priėjau išvadą, kad lietimams jautrų ekraną suvaldyti su pirštais labai sudėtinga. Laimei, yra specialus pieštukas – braukiklis. Kadangi artimiausias užsienis Lenkija, o Navio 520 yra lenkiškos kilmės įrenginys – jis išjungiamas. Kol kas nepakinkyti navigacijos į darbą skatina ir tas faktas, kad Lenkija jau palikus Lietuvą už nugaros vertinant kelių būklę (bent jau rytinė dalis), be to krypčių rodyklės čia sudėliotos reikiamose vietose. Kaip sakant, viskas sužymėta labai aiškiai, tereikia grožėtis kokius apvažiavimus ir viadukus lenkai išsistatę kad ir aplink tą patį Liubliną, kai lietuviai vis dar neturi pilnai užbaigto apvažiavimo aplink dvigubai tirštesnę šalies sostinę Vilnių.

Įvažiavus į Slovakiją pasidaro aišku, kodėl ši šalis pabėgėliams pasakė labai griežtai ne. Tai turbūt neturtingiausia centrinės Europos šalis, kurios kelkraščiuose dominuoja ne „inkilai“, o pilių griuvėsiai. Nors turistui taip tik geriau. Keliai nėra kritinės būklės, bet vietos pasitempti tikrai yra. Į pirminį kelionės maršrutą pateko Rožkės pasienio punktas, tačiau dėl paaštrėjusios pabėgėlių krizės ir susirėmimų su vengrų policija būtent šiame punkte maršrutas buvo pakoreguotas – teko daryti lanką per Rumuniją. Pagaliau Navio 520 įjungiamas privažiavus Vengrijos – Rumunijos pasienyje esantį nedidelį Gyulos miestą. Navigacija gauna užduotį surasti konkrečią gatvę, kurioje yra užsakytas viešbutis. Jokių problemų nekyla, įrenginys taip pat sėkmingai nurodo kelią link pasienio punkto. Rumunijoje visi keliai yra mokami, bet reikia pripažinti, kad mokėti yra už ką, nors keliuose neretai painiojasi arklių tempiami vežimai. Savaitei vinjetė lengvajai mašinai kainuoja apie 3 eurus. Visgi rumunai turi problemų su krypčių rodyklėmis – jų absoliutus trūkumas. Kaip pravažiuoti 350 000 gyventojų turinčią Timišoarą nelabai aišku. Iki kol pamatai sekantį tablo spėji pasiklysti. Navio 520 šioje kelionės dalyje labai padėjo, kaip ir kertant Belgradą. Kelis kartus pastebėjome, kad Serbijoje navigacija nerasdavo žiedų. Nesunku atspėti, kad tie žiedai šviežesni už įdiegtą žemėlapį. Iškart pasakysiu, kad po EČ pusfinalio maršrutas buvo pakoreguotas taip, kad grįžtant nebereikėtų kirsti Serbijos sienos :)

Navio 520 ekranas reaguoja į aplinkos šviesumą ir pakankamai sutemus žemėlapių sistema persijungia į nakties režimą, turint galimybę papildomai reguliuoti ekrano ryškumą. Tik įvažiavus į Albaniją jau laukė vienas pavojingiausių kelių visoje Europoje – SH20. Tai apie 65 kilometrų ilgio kalnų kelias, kurį galima suskirstyti į tris dalis: asfaltuota atkarpa, žvyruota platesnė atkarpa ir prasto pravažumo atkarpa, kurioje prasilenkimui su priepriešais atvažiuojančiu atmobiliu reikia gerai paieškot kišenės. Dvi iš trijų SH20 kelio atkarpų netinkamos susisiekimui beveik ištisus metus – sėkmingas įveikimas galimas tik vasarą. Grožintis aukštesniais nei 2 kilometrų kalnais SH20 pavyko įveikti per... ne greičiau nei 3 valandas. Nuo serpentinų Navio 520 šiek tiek susisukdavo galva - jis pradėdavo šaukti, kad važiuojame neteisingu keliu ir mums reikia apsisukti. Likdavo tik ignoruoti arba dar geresnis pasirinkimas – navigacijos išjungimas. Tokiame kelyje ji paprasčiausiai nereikalinga.

Navigacijos paslaugų vėl prireikė Albanijos pietuose. Pasirinktas viešbutis įrengtas Berato miesto pilyje. Iš Booking.com atsispausdintame lape tikslaus adreso nėra, bet yra koordinatės. Deja, bet į Navio 520 koordinačių įvesti neišeina, tiesiog nėra tokios funkcijos. Albanai itin geranoriški žmonės, niekada turisto nepaliks nelaimėje, stengsis kaip išmanydami padėti. Taksistas susikviečia mažiausiai 5 aplinkinius praeivius tam, kad kažkas tiksliai žinodamas kur yra paieškomas viešbutis papasakotų kaip į jį nuvykti. Deja, tas pastangas stabdo anglų kalbos nemokėjimas – pagrindus moka tik jaunimas. Po trijų valandų situacija galiausiai išsprendžiama taip, kad tokį patį klausimą išgirdusi kito viešbučio savininkė paskambina savo pažįstamui (taip pat taksistui), kuris 100 % procentų žino reikiamą viešbutį. Jis nulekia į tą viešbutį, paima telefono numerį, atveža savininkei, kuri susiskambina jau su ano viešbučio savininku ir informuoja apie besiblaškančius klientus. Prieš nusekant paskui taksi mašiną, kuri palydi prie pat viešbučio durų, atsidėkojam „Švyturio“ alumi. Moteris sako, kad nereikia, buvo vienas malonumas padėti. Visgi paima ir padėkoja, o aš laimingas važiuoju žiūrėti Lietuva – Italija. Apie didžiulį albanų svetingumą kalba ir šalia Butrinto (senovės graikų miestas) griuvėsių esančio viešbučio savininko pasiūlytas asmenis kompiuteris, kad tik neliktų nepažiūrėtas Europos čempionato pusfinalis. Ką jau bekalbėti apie nemokamo antro kambario davimą 4-ių žvaigždučių viešbutyje. Kokia problema? Kabančios moteriškės kojos. Taip, sezonas ten jau pasibaigęs, nors svilina pragariškas 35 – 40 °C karštis, bet leiskite paklausti, kas Lietuvoje nemokamai duotų 50 € vertės papildomą kambarį nesvarbu, koks metų laikas būtų už lango?

Štai taip atrodo beveik ant kiekvieno kampo esančios plovyklos. Tik rankomis atliekamas išblizginimas ir nupoliravimas kainuoja... 2 €.

Apie albanų geraširdiškumą galima kalbėti ir kalbėti. Be to, kad keturi asmenys pakelės kavinukėje prisišveičia ir prisigeria iki soties už 5 eurus, jie dar pavaišinami pieno gėrimais ir desertais. NEMOKAMAI. Galima būtų pagalvoti, kad 3 milijonai albanų gyvena itin pasiturinčiai, bet netrukus supranti, kad ilgą laiką po komunistiniu šydu izoliuota šalis yra viena varganiausių (jei ne pati vargingiausia) visoje Europoje: šiukšlės paplūdimiuose, begalės įvairiausių gyvulių tempiamų vežimų keliuose, pavargę statiniai ir žmonių apdarai. Tačiau albanai supranta, kad bendrą geresnį gyvenimą gali kurti tik pinigus paliekantys turistai, pagrinde italai, kuriems čia viskas labai pigu. Lietuviui labai pigu nėra, o ypač dyzelinis kuras (~1.25 €), bet kaip bebūtų, kainos prekybos centruose mažesnės nei pas mus. Net ta pati policija išmokyta negaišinti turisto: iš toli stabdo, vos tik privažiuoji ir pasimato numeriai, policininkas moja, kad važiuotum toliau. Patikrinta 3-4 kartus. Jokių slapstymųsi, jokių „šaudymų“...

Į laukinį paplūdimį važiuoti nedrįsome - teko eiti 

Iš Albanijos miniatiūriniu keltu į šiauriausią turistų lankomą Graikijos salą – Korfu (Corfu). Gyvenimo lygis iškart keičiasi, kainos ir rinkliavų skaičius taip pat. Paplūdimiuose nemokamų malonumų nėra, net ant apžvalgos aištelės graikas neleidžia užlipti „nutraukti kadro“ prieš tai čia esančioje kavinėje ko nors nenusipirkus, o kainos prekybos centruose verčia pažiūrėti, ką perki. Visgi viską susumavus (maistas brangesnis ~30 %) 1000 € minimali graiko pensija atrodo neproprocingai. Salos gyventojai nepanašu, kad akyse matytų bankroto šešėlį. Labai abejoju ar žemyninėje dalyje taip pat būtų matomi ženklai, kad valstybė tuoj tuoj bankrutuos. Sutemus salos sostinė Kerkyra ūžia: verda gyvenimas ir prekyba. Per 4 dienas skersai išilgai maišydami salą turime pripažinti, kad Navio 520 atlieka savo paskirtį gerai ir padeda judėti iš paplūdymio į paplūdimį greičiau.

Viena paskutinių kelionės sudedamųjų dalių – Meteoros vienuolynų aplankymas šiaurės centrinėje Graikijoje. Navigacija sėkmingai atpažįsta mokamas graikų autostradas ir priveža prie velniai žino kaip ant uolų pastatytų vienuolynų. Būnantiems Graikijoje – „must see“ objektas.

Kelias nuo Meteoros vienuolynų sukasi atgal. Gabaliukas Albanijos ir netrukus pagrindinis bei žymiausias Makedonijos kurortas Ohridas (Ohrid). Jis įsikūręs ant Ohrido ežero kranto, kuriame esantys 3/4 gyvybės būdingi išskirtinai šiam ežerui, o pačiame mieste iš viso yra 365 šventos vietos (bažnyčios, cerkvės...) Kiekvienai metų dienai po vieną šventovę. Išmetus priverstinį sustojimą dėl dar naktį nematyto rūko Bulgarijos kalnuose, ši šalis kertama be nuotykių. Važiuojant į priekį Navio 520 Rumunijoje buvo sėkmingai atradęs A1 automagistralę, tačiau to nebenutiko. Kadangi atgal grįžinėjome visai pro kitą Rumunijos kraštą, o rumunai savo svarbiausią automagistralę atidarinėja gabaliukais, navigacija vieno iš tų gabaliukų neatpažino. Kažkas panašaus nutiko Lenkijos kelyje E67 tarp Augustovo ir Suvalkų, kai Navio 520 matomai neatpažino naujai statomos S61 atkarpos ir rodė, kad judame tiesiog laukais. Tiesa, nuotaiką labiau sugadino ne A1 neatpažinimas, o apsiniaukusi diena kertant Transfagarašano kalnų kelią. Nuotrauka iš interneto.

Privažiavus Lenkijos - Lietuvos pasienį jau norėjosi navigaciją išjungti, tačiau pabandėme patikrinti jos pasiūlymą, kaip nuo čia grįžti į Klaipėdą. Įrenginys parodė, kad greičiausias kelias veda per Vilkaviškį. Dėl to galima pasiginčyti, bet žinant, kad nuo pasienio iki Kauno esančioje „Via Baltica“ atkarpoje nepalakstysi net naktį ir greičiausiai užstrigsi už sunkvežimių vilkstinės, toks paskaičiavimas atrodo logiškas.

Galima teigti, kad ši ~70 eurų kainuojanti pradinės klasės navigacija, kuriai gamintojas kas pusmetį nemokamai pateikia naujausią Lenkijos kelių žemėlapį, rytinei centro Europos daliai ir Balkanams yra tinkama ir keliauti vienareikšmiškai padeda. Didžiausia susidurta blogybė - tos pačios neatpažintos kelio atkarpos Lenkijoje ir Rumunijoje bei keletas praleistų žiedų Serbijoje ir Albanijoje. Toliau galima kabintis prie koordinačių suvedimo funkcijos trūkumo, ne visai aiškiai pažymėtų valstybių sienų pritraukus vaizdą, silpnos baterijos ir ne visada pakelėse randamų navigacijos nurodytų benzino kolonėlių. Bet čia reikia paklausti, kas užsienyje važinėja tol, kol bakas pasidaro pustuštis? Tiesiog nelabai protinga ir rizikinga. Nors net neabejoju, kad ištikus tokiai problemai Albanijoje netrukus prie tavęs privažiuotų keletas „Mercedes Benz“, kurie sudaro virš 70 % procentų automobilių parko, ir pasisiūlytų padėti. Ir man visai nesvarbu, kad jie seni, svarbiausia, kas juos vairuoja.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Technews.lt

Komentarai (3)