Leidykla „Briedis“ išleido geriausio pasaulyje pikiruojamojo bombonešio piloto Hanso Ulricho Rudelio atsiminimų apie Antrąjį pasaulinį karą knygą „Štukos pilotas. Karo dienoraštis“.

Pikiruojamojo bombonešio „Junkers Ju 87“ („Štuka“) pavadinimas tarsi savaime siejasi su šio tipo lėktuvo  pilotu – visų laikų įžymiausiu Vokietijos ir pasaulio karo lakūnu Hansu Ulrichu Rudeliu. Šis žmogus gali būti laikomas taktinio meistriškumo, drąsos bei pasiaukojimo pavyzdžiu kovojant su techniškai pranašesniu ir gausesniu priešu.

Dėl išskirtinių asmeninių savybių H. U. Rudelis pelnė visus įmanomus aukščiausius karinius apdovanojimus: 2 laipsnio, 1 laipsnio Geležinį kryžių, paauksuotą Vokiečių kryžių, Geležinio kryžiaus Riterio kryžiaus juostelę, papuoštą kaskart vis didesnio pasižymėjimo ženklais: ąžuolo lapais, kalavijais, briliantais, galiausiai – auksiniais ąžuolo lapais su kalavijais ir briliantais – vieninteliu Reicho aukščiausiu apdovanojimu, įsteigtu tiesiog Rudeliui. Jo kariniai nuopelnai iš tiesų įstabūs: 2530 kovinių skrydžių, per kuriuos sunaikinta 519 sovietų tankų (daugiau kaip penki tankų korpusai), 800 įvairių karinių automobilių, 150 artilerijos (haubicų, prieštankinių, zenitinių) pabūklų, 9 lėktuvai (7 naikintuvai ir 2 atakos lėktuvai), 4 šarvuotieji traukiniai, daug tiltų ir įtvirtintų ugnies taškų – IUT, paskandinti du sovietų kreiseriai ir linijinis laivas „Marat“. Už jo galvą Stalinas buvo paskyręs milžinišką piniginę premiją, kurios niekam taip ir nepavyko pelnyti.

Nors Rudelio pilotuojami lėktuvai buvo numušti net 32 kartus, tačiau nė vienam naikintuvo lakūnui taip nepasitaikė – vos ne visus kartus jį numušė priešo antžeminė priešlėktuvinė artilerija, o ne naikintuvai. Apie Rudelio drąsą ir pasiaukojimą liudija šeši nutūpimai priešo užimtoje teritorijoje gelbstint numuštų ir priverstinai nutūpusių lėktuvų įgulas. Po vieno tokio nutūpimo jis pateko į priešo nelaisvę, tačiau įstengė pabėgti ir sužeistas, išsekęs grįžo į savo dalinį. Iš viso buvo sužeistas 5 kartus, iš jų – 2 kartus – sunkiai. Didvyriškumo viršūnę pasiekė grįždamas į rikiuotę netekęs vienos kojos (kita koja buvo sugipsuota po ankstesnio sunkaus sužeidimo).

Aš noriu gyventi, tas noras su kiekviena diena vis stiprėja – jis suspurda manyje it širdies dūžiai, vos tik vėl išvengiu mirties pavojaus... Nebijau mirties, aš dažnai žvelgiau jai į akis ilgai trunkančiomis akimirkomis ir niekada atsidūręs priešais ją pirmas nenukreipiau į šalį žvilgsnio, bet kiekvieną kartą po tokio susidūrimo visa širdimi džiaugiuosi, kartais net šaukiu iš džiaugsmo stengdamasis perrėkti variklių kriokimą (Hans-Ulrich Rudel).

Hans-Ulrich Rudel. Štukos pilotas. Karo dienoraštis. Iš vokiečių kalbos vertė Antanas Šernius. – Vilnius: Briedis [2015]. – 264 p.

Komentarai (4)