Atvirai apie tai, kiek iš tikro kainuoja dalyvavimas Dakaro ralyje (19)
Lenktynininkui Benediktui Vanagui šių metų Dakaro ralis pasibaigė neįtikėtinai greitai, vos po dviejų etapų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau nusiminti neverta, sako jis, nes gyvenimas Dakaru nesibaigia, o planuose – jau kitos, daug svarbesnės ir sunkesnės lenktynės.
– Šiais metais iš Dakaro ralio pasitraukėte vos po dviejų etapų. Jums labiau skaudu ar labiau pikta?
– Viduje yra daug klausimų, kuriuos turime atsakyti. Lenktynėse ir gyvenime norisi, kad viskas vyktų konstruktyviai. Kai negauni atsakymų į klausimus, gali atsirasti baimė.
O jei atsiras baimė, tai bus viską ardantis elementas. Mums atsitiko techninis gedimas ir turime išsiaiškinti, kodėl taip nutiko. Jei neišsiaiškinsime, turėsime nepasitikėjimą, o jis dar niekam nieko gero nedavė.
Dirbame ties tuo, dar atsakymo neturime, bet esame truputėlį pasistūmėję. Yra šiek tiek pikta, nes Dakaras yra olimpinės žaidynės kiekvienais metais. Įprastai tai yra 4 metų ciklas, o mes jį įveikiam per metus laiko.
Tai atima labai daug energijos įvairiomis prasmėmis, finansinėmis irgi. Važiuoji penktąjį kartą, kuris turėjo būti uždarantis ciklą, nes mes esam sakę, kad yra 5 Dakarai, geriausiai pasiruošę ir iškrentam iš žaidimo anksčiau.
Juolab, pirmi etapai rodė, kad esame tikrai labai gerai pasiruošę. Gaila, kad taip nutiko, bet gyvenimo tėkmės tai nekeičia.
– Sakot, kad tai buvo techninis gedimas, bet taip pat buvo aplinkybės, kurios lėmė tai, kad jūs priėmėte sprendimą pasitraukti iš lenktynių, nors dar nebuvo paskelbta apie jūsų diskvalifikaciją. Turiu omenyje Kelio knygos ignoravimą, kai po gedimo į stovyklą nusprendėte grįžti civiliniams automobiliams skirtais keliais, nors tai yra draudžiama. Suprantu, kad tai buvo jūsų sprendimas?
– Taip. Neišmintinga bijoti neišvengiamo. Mes, būdami profesionalais ir suvokdami, kad per laiką, kuris yra duotas įveikti greičio ruožui, jau šnekant apie patį blogiausią įmanomą rezultatą, nebūtume spėję sugrįžti. Mes mokam skaityti reglamentą ir jame labai aiškiai juodu ant balto yra parašyta.
Manau, kad mūsų pasitraukimas buvo tiesiog gebėjimas garbingai pralaimėti, nors yra įvairiausių traktavimų, bet siūlyčiau visiems, sakantiems kitaip, tiesiog paskaityti reikalavimus. Kai paduodame paraišką dalyvauti Dakare, mes pasirašome po taisyklėmis ir jose viskas parašyta. Važiuoti, tikėtis, prašyti, maldauti, galbūt, būtų galima, bet ar tai yra kelias?
– Toje situacijoje tiesiog nebuvo kito varianto?
– Variantas buvo vienintelis. Matėme, kad per likusį laiką ir nutikusią gamtos anomaliją mes neturime šansų laiku atvykti į startą. Jei laiku negalime atvykti į startą, automatiškai yra pasitraukimas iš varžybų. Galėjom važiuoti, bet nežinau, ką būtume parodę. Tai buvo blaivus, skausmingas pasirinkimas, bet kito kelio nebuvo.
– Automobilio tvarkymas užtruko labai ilgai, remontą baigėte apie 22 val. vakare. Ar nebuvote pasiruošę tokiems atvejams? Ar čia nenumatysi?
– Yra tipiniai automobilio gedimai, kurie gali nutikti dėl ypatingai didelių apkrovų. Jiems mes esame pasiruošę ir pasiruošę netgi pakankamai greitam remontui, jei tai yra reikalinga.
Greičio dėžės keitimas yra tikrai didelis remontas. Mūsų automobilis yra gamyklinis, o gamyklinės komandos turi iš paskos važiuojančias serviso komandas, kurios dalyvauja kaip kiti dalyviai ir pagal reikalavimus jie gali padėti. Tokiu atveju aptarnavimą gauna gamyklinės komandos iš savo pagalbos automobilio.
Mes tokios pagalbos neturėjom. Gamykla mums šiek tiek pagelbėjo, sustojo, davė reikalingas detales, po to išvyko. Tai buvo didžiulis remontas, o sankabos gedimas, kuris įvyko, padarė pakankamai daug žalos automobiliui, norint jį toliau remontuoti. Tai truko pakankamai ilgai, bet niekas trumpiau ir nebūtų padaręs.
– Ar visa tai vėl susiveda į biudžetą? Jūs kažko neturėjot, kitos komandos turėjo. Ar kalbame apie situaciją, kad Lietuvos lenktynininkai negali kokybiškai konkuruoti, nes yra per mažai pinigų?
– Natūralu. Mūsų biudžetas yra ribotas, grubiai tariant apie milijoną eurų.
Tai yra mūsų uždirbtos lėšos ir didžiąja dalimi mūsų rėmėjų lėšos. Kiekviena pozicija numanomai kainuoja kažkokį pinigų kiekį.
Nėra taip, kad ateini ir nusiperki, bet turi padaryti tam tikrus žingsnius, kad būtum tam tikrame greityje. Mūsų greityje mūsų konkurentai, komandos turi tikrai didesnius biudžetus.
– Kiek didesnius?
– Gamyklinė komanda vien Dakaro metu išleidžia apie milijoną eurų per dieną. Nežiūrint į tai, gamyklinė komanda dirba visų metų bėgyje, dirba stipriai daugiau nei mes, ten yra daug daugiau žmonių. Tai sunkiai sulyginami dalykai. Jei nuspręstume kažkurioje srityje konkuruoti su JAV, manau, kad vaizdas būtų labai panašus.
Tai nereiškia, kad tu esi kažkuo blogesnis, tavo resursai yra stipriai mažesni. Jei prioritetiniams dalykas mes skiriame pagrindines savo lėšas ir paskui mūsų lėšos baigiasi, tai gamyklinės komandos turi daug „draudimų“ – kiti ekipažai, naujesnė technika, naujausios, labiau išdirbtos technologijos.
Tai dienos pabaigoje leidžia jiems turėti mažesnį sugedimo šansą, o jei sugenda, kaip galima greičiau leidžia turėti pagalbą trasoje.
Mes turime kliautis tik savo rankomis ir tuo, ką turime automobilyje. Aišku, kad tame didelės lygybės nėra, bet mes neverkiame, žinom, kur važiuojam ir stengiamės iš tos situacijos padaryti geriausia, ką galim. Šie metai nebuvo patys sėkmingiausi.
– Šiais metais organizatoriai jau du kartus atšaukė ištisą etapą, o dar trys greičio ruožai dėl nepalankių oro sąlygų, liūčių, purvo nuošliaužų buvo sutrumpinti. Jūs pateisinate tokius dalykus?
– Esu girdėjęs daug nuomonių, bet daug nuomonių turėtojų nėra buvę organizatorių kailyje. Organizatorius yra atsakingas už labai daug įvairių sričių – tūkstančio transporto priemonių, trijų tūkstančių žmonių logistiką. Tam tikri greičio ruožai nuimami tam, kad neatsitiktų kažkas nepataisomo.
Žmogaus gyvybė, turint galvoje, kad beveik kiekviename Dakare kažkas žūsta, yra labai vertinga.
Tai nėra kalba apie gamyklines komandas, pataikavimą kažkam. Gamyklinės komandos yra labiausiai pasiruošusios ir blogiausiose situacijose geriausiai iš jų išeitų.
Tiems vargšiukams, kurie yra gale, tai gali būti paskutinis atodūsis gyvenime. Trūksta tam tikros informacijos, žinoma, kad visi norėtų, kad vyktų visi greičio ruožai. Organizatoriui tikrai nėra lengva priimti sprendimą ir nuimti dalį greičio ruožo.
Juokaujam, bet jei šiais metais Dakare įvyks 60 proc. distancijų, tai bus labai neblogai. Tai reiškia, kad kilometrų prasme Dakaras palengvėjo, nors turėjo būti vienas sunkiausių.
– Vienintelis Dakare likęs lietuvis Antanas Juknevičius teikė protestą ralio organizatoriams ir teigė, neva lyderiams yra sudaromos išskirtinės sąlygos, sukuriamas išskirtinumas, o dėl to patiriama savotiška diskriminacija. Ką manote apie tai?
– Niekas nieko nedaro ne pagal taisykles. Kuomet mes, kaip lenktynininkai, paduodame paraiškas, automatiškai pasirašome, kad susipažinome su taisyklėmis ir jas žinome. Nieko nelegalaus ten nėra daroma, viskas yra natūralu ir normalu. Gamyklinės komandos yra pasiruošusios geriau, nei bet kas kitas.
Ten yra pasaulinio lygio technika, aptarnavimas ir ekipažai su pasaulinio lygio pilotais. Jie tikrai moka važiuoti geriau, nei bet kas. Nemanau, kad taip vyksta, bet reiktų panagrinėti kiekvieną situaciją.
Kai kuriais atvejais būna, kad matai, jog taisyklės nėra tokios geros ir tam tikrais atvejais labiau palankios lyderiams, bet tai yra ir saugumo dalykai. Jei lyderis, turėdamas problemą kažkurią dieną, kitą dieną startuotų iš galo, jis turėtų lenkti 50 automobilių.
Tai reiškia, kad jis tikrai patirtų avariją, nėra net teorinio šanso kultūringai aplenkti. Į dalyvį, kuris yra su mažesniu biudžetu, jis nelabai matomas ir yra „patrankų mėsa“, kuria mes patys buvome Dakaro pradžioje, tiek dėmesio nekreipia ir suprantu, kad gali būti pikta. Tačiau paaiškinimai yra ir jie pakankamai logiški.
– Kokie įspūdžiai iš šių metų Dakaro?
– Dakaras turi naują valstybę Paragvajų, tikrai matosi, kad valstybių sienos yra braižomos ir pagal gamtos sienas. Paragvajus buvo visiškai skirtingas – 43 laipsniai pavėsyje, visiškai nebūdinga danga, raudonas molis, priemolis, kuris labai dulka, kai yra sausa ir labai slidus, kai šlapia, labai didelė drėgmė.
Mums nepavyko patirti, bet šiame Dakare yra Bolivija, 5 dienos aukštai, šaltas oras, daug kliūčių. Išbandymas žmonėms visose komandose ir pačiam organizatoriui tikrai buvo nemažas. Daug suirzusių pareiškimų pasako, kad ten tikrai nėra lengvas laikas.
– Kokie jūsų planai, kai viskas baigėsi?
– Iššūkiai niekada nesibaigia, jei turi tikslų ir ambicijų. 2017 metai yra vieni ambicingiausių mūsų komandai. Planuojame startuoti Pasaulio ralio maratonų taurėje. Aš pats esu dalyvavęs atskiruose etapuose – Emyratuose, Italijoje, Lenkijoje, bet visoje serijoje nėra dalyvavęs nė vienas lietuvis.
Tai aukščiausios kategorijos lenktynių serija metuose, 11 lenktynių, 3 kontinentai – po mini Dakarą kiekvieną mėnesį. Iššūkis labai didelis. Jaučiu, kad po penkerių metų Dakare mes nepasiekėme visų tikslų, kuriuos norėjome ir dėl to negaliu pasakyti, kad nesvarstome apie ateitį, bet tikrai nežinau, ar ateityje būsime Dakare.
– Ar šis planas dalyvauti Pasaulio ralio maratonų taurėje gimė anksčiau ar apie tai pradėjote galvoti, kai nepavyko Dakare?
– Būčiau labai neatsakingas, jei apie tokio lygio sprendimus galvočiau Dakare. Emociškai esu ganėtinai stabilus, esu save pažinęs įvairiose ir ne pačiose geriausiose situacijose gyvenime. Porą metų svarstome apie Pasaulio ralio maratonų taurę, garsiai apie tai nešnekėjom, nes mėgstame sakyti tada, kai žinom, ką planuojam daryti.
Ar mums pasiseks, nežinau, mes planavome įveikti penktąjį Dakarą. Pasaulio ralio maratonų taurei visai neturiu biudžeto, bet mes turime gebėjimus ir jais galime susigeneruoti.
Per artimiausius tris mėnesius bus keturi etapai – Rusija ir trys etapai Artimuosiuose Rytuose – Dubajus, Abu Dabis ir Kataras. Šiems keturiems etapams biudžetą turime, pasistengsime padaryti geriausia, ką galime. Tuo metu jau matysime turnyrinę lentelę ir galėsime spręsti, ar mums dar reikia pasimokyti, ar galime eiti kautis toliau.
Jei mokytis, tai mokysimės truputį pigesnėse lenktynėse, galbūt iš tos pačios taurės, tik nedarysime tolimųjų, tokių kaip Kazachstanas ar Afrika, bet tai pamatysime ateityje.
Dabar pateiktį į pirmą etapą į Rusiją irgi yra pakankamai nemažas logistinis iššūkis, nes technikai atplaukus mes turime šiek tiek mažiau laiko, nei reikia fiziškai nuvykti iki Rusijos.
– Tai kaip su šeštuoju Dakaru? Visą laiką būdavote labai tikras, po kiekvieno sakydavote „Dakaras baigėsi – prasideda Dakaras“.
– Šio šūkio nepasakiau tik todėl, kad nežinau. Yra pakankamai nemažai klausimų ir dėl finansinių išteklių. Pasaulio ralio maratonų taurė yra brangiau, nei Dakaras.
Šiuo metu nematau galimybės, bet lygiai taip pat suprantu, kad su Dakaru turime nesuvestų sąskaitų ir keturi finišai nėra tai, kas mane tenkina.
Manau, kad galime turėti geresnį rezultatą. Pasižiūrėsime mūsų galimybes, kaip sekasi taurėje, su finansavimu ir tada galėsime priimti sprendimus. Nuoširdžiai sakau, kad mes svarstome šią galimybę, bet nenoriu sakyti to, ką nebūtinai galėsiu ištesėti.