1948 metais beveik visus Amerikos laikraščius apskriejo nuotrauka, kurioje moteris siūlė pirkti keturis mažus jos vaikus. Sunku tuo patikėti, bet tai visai ne pokštas…

Kokia tragiška istorija slepiasi už šios širdį draskančios nuotraukos ir kaip susiklostė šių vaikų gyvenimas, aiškinasi kulturologia.ru. Ši nuotrauka yra nebyli iš tikrųjų nutikusios tragiškos istorijos liudininkė.

Visus keturis savo mažamečius vaikus parduoti nusprendė Chalifouxai, keturiasdešimtmetis sunkvežimio vairuotojas Ray ir jo 24 metų žmona Lucille, besilaukianti penktojo judviejų kūdikio. Kai šeimos galva neteko darbo, jie kelis mėnesius kovojo su skurdu ir virš galvos pakibusia iškeldinimo grėsme.

Ir netekę vilties, kai situacija jiems atrodė visiškai be išeities, sutuoktiniai ryžosi šiam nežmoniškam žingsniui – parduoti savo vaikus. Galbūt jie tada pamanė, kad ir vaikams tai bus nebloga galimybė užsitikrinti geresnį gyvenimą?

Ant namo laiptų sėdi keturi simpatiški besišypsantys vaikai, beveik visi pametinukai, nuo dviejų iki šešerių. Šalia jų – didelis skelbimas apie parduodamus vaikus ir nuo kameros veidą slepianti motina. Ant aukščiausios laiptų pakopos – šešerių Lana, penkerių Rae Anna, apačioje – ketverių Miltonas ir mažiausioji Sue Ellen, kuriai vos dveji. Buvo ir tokių, kurie tvirtino, kad tai tik surežisuota nuotrauka, kad niekas negalvojo vaikų parduoti, nes iš tikrųjų tai buvo tik pagalbos šauksmas.

Ir greičiausiai šis šauksmas buvo išgirstas, nes po nuotraukos publikavimo daug kas šeimai pasiūlė pagalbą. Ir ne tik finansinę, bet ir darbą bei pastogę. Vis dėlto, po dviejų metų visi vaikai išties buvo išparduoti, įskaitant ir dar vieną berniuką, Bedfordą, kuris gimė praėjus keliems mėnesiams po šios nuotraukos pasirodymo. Kai kuriuose šaltiniuose minima, jog už vaiką šeima gavo po 2 dolerius...

Ką reiškia, kai tave parduoda tavo paties motina? Praėjus keliems dešimtmečiams, žurnalistai bandė surasti šiuos vaikus ir sužinoti, kaip susiklostė jų likimai. Paaiškėjo, kad beveik visi jie gyvi, o su kai kuriais netgi pavyko susitikti jau kitame, XXI amžiuje.

Rae Anna ir Miltonas

1950 metais septynerių mergaitėę nupirko fermerių šeima Johnas ir Ruth Zoetemanai. Miltonas nenorėjo išsiskirti su sesute, stipriai įsiverkė, todėl sutuoktiniai nusprendė pasiimti ir jį. Jų vardai buvo pakeisti, tad jie tapo Beverly ir Kennethu Zoetemanais.

Vaikų gyvenimas nebuvo saldus, jie gyveno daržinėje, o dienomis dirbdavo laukuose, jie buvo nuolat mušami ir patyrė patyčias. Kaip teigia Miltonas, jau pirmą dieną „įtėvis“ jį surišo, sumušė ir pasakė, kad naudos jį kaip vergą.

Miltonas sutiko su viskuo, nes būdamas mažas vaikas net nesuprato to žodžio. Po kurio laiko Johnas dar kartą sumušė vaiką, šį kartą suspardė kojomis, ir kelioms dienoms pririšo daržinėje, kurioje buvo pilna žiurkių. Vaikas buvo maitinamas vien pienu ir žemės riešutų sviestu. Nuo žiurkių berniukas gynėsi peiliu, skirtu kukurūzams kirsti.

Miltonui paklausus, už ką jis buvo taip nubaustas, Johnas atsakė, kad daro tai profilaktiškai, kad vaikas jo bijotų ir visada klausytų. Kartą ūgtelėjęs Miltonas neišlaikė ir po eilinio sumušimo davė Johnui atgal, po ko tas iškvietė policiją.

Miltonas buvo teisiamas ir vos nesėdo į kalėjimą, tačiau galiausiai kalėjimas buvo pakeistas psichiatrijos klinika. Septyniolikos metų jis išėjo iš namų. Kai jam buvo 21 metai, Miltonas susirado savo biologinę motiną. Paaiškėjo, kad pardavę vaikus tėvai išsiskyrė, motina dar kartą ištekėjo ir pagimdė dar keturis vaikus.

Miltonas pagyveno mėnesį pas mamą, tačiau iš jos pusės jokios meilės, rūpesčio ir užuojautos taip ir nepajautė, todėl šį kartą ją nusprendė palikti pats. Be to, prieš jį ranką kelti ėmė antras mamos sutuoktinis. Tada Miltonas išvyko į Čikagą, ten vedė ir, gydytojų patariamas, persikėlė su žmona į Arizoną. Rae Anna, kai jai sukako septyniolika, buvo pagrobta ir išprievartauta.

Kai sutuoktiniai Zoetemanai sužinojo, kad ji laukiasi, išsiuntė ją į Mičiganą, į vienišoms motinoms skirtą prieglaudą. Ten ji pagimdė mergaitę, tačiau vaiko jai neatidavė, o Rae Anna grįžo atgal į fermą. Rae Anna, kaip ir Miltonas, taip pat kartą susitiko su savo motina, bet jų susitikimas buvo šaltas.

Bedfordas

Pačiam mažiausiam iš parduotų vaikų, 1949 metais gimusiam Bedfordui, panašu, pasisekė labiausiai. Jį oficialiai įsivaikino sutuoktiniai Harry ir Luella McDanielai, kurie savų vaikų neturėjo. Įvaikintam berniukui buvo pakeistas vardas, dabar jis Davidas McDanielas.

Įtėviai mylėjo vaiką, nors auklėjo labai griežtai. Gyveno jie Vitfyldo gyvenvietėje, esančioje vos už kelių kilometrų nuo Zoetemanų fermos, kurioje augo Rae Anna ir Miltonas. Kai Davidas tai sužinojo, jis kelis kartus arkliu ar dviračiu aplankė savo brolį ir seserį, ir matė, kaip jiems sunku gyventi. Ne kartą juos ten rado pririštus daržinėje.

Dabar Davidas gyvena Vašingtone, dirba vairuotoju. Jis pasakoja, kad jau būdamas suaugęs, susitiko su savo biologine motina: „Atsikračiusi mūsų, ji dar kartą ištekėjo, ji turi dar keturias dukras. Su jomis ji gyvena, o su mumis nepanoro.“ Pamačiusi sūnų, ji tepasakė: „Tavo žvilgsnis toks pats, kaip tėvo.“ Jokio apgailestavimo jos balse nebuvo.

Davidas labai svajojo, kad susitiktų visi penki vaikai, 2013 metais net planavo tokį susitikimą. Deja, paaiškėjo, kad jų vyriausia sesuo Lana nuo vėžio mirė dar 1998 metais, o kita sesuo, Sue Ellen, mirė praėjus vos kelioms savaitėms po to, kai „New York Times“ pasirodė straipsnis apie 1950 metais parduotus vaikus.

Rae Anna ir Sue Ellen

Rae Anna, jau būdama 70 metų, ir padedama kažkada parduotų vaikų ieškojusių žurnalistų, buvo susitikusi su savo jaunesne seserimi. 67 m. Sue Ellen tada jau stipriai sirgo, negalėjo net kalbėti, tik rašė. Sue Ellen labai džiaugėsi susitikimu.

Rae Anna parodė jai išsaugotą suknelę, su kuria ji buvo parduota. Prie suknelės priklijuotas raštelis, kad kitų asmeninių daiktų mergaitė neturi. Apie savo mamą Sue Ellen rašė, kad niekad jai neatleis ir tikisi, kad ji degs pragare. Matyt, jos gyvenimas susiklostė ne geriau nei Rae Annos. Atrodo, kad Davidas, vienintelis iš visų parduotų vaikų, nesmerkia savo motinos.

„Mes visi esame žmonės. Visi mes darome klaidų, – pasakė jis. – Galbūt ji galvojo apie vaikus. Nenorėjo, kad jie numirtų. Mes neturime jos smerkti.“

Komentarai (3)