Draugai, artimieji ar bet kuris atsitiktinai sutiktas pilietis į klausimą, koks amžius tinkamiausias tuoktis, ko gero, pateiktų kuo įvairiausių atsakymų: vieni patartų padaryti tai nedelsiant, kiti – apskritai niekada. Atrodo akivaizdu, kad tiems, kurie anksčiau ar vėliau planuoja vedybas, tuoktis reikėtų tada, kai ir patys, ir jų partneriai labiausiai to nori. Ir vis dėlto įdomu, ką mano mokslininkai?

Internete vėl masiškai dalijamasi 2015 metais atlikto su vedybomis susijusio tyrimo išvadomis, o svetainėje iflscience.com, remiantis trimis skirtingomis analizėmis, bandoma prieiti prie vieningo atsakymo į klausimą, koks gi iš tiesų yra tas optimalus amžius, kurio sulaukus galima drąsiai žengti prie altoriaus ir tarti amžinos meilės priesaikos žodžius.

Iš pradžių verta peržvelgti ne taip ir seniai Jutos universiteto Šeimos tyrimų institute atlikto tyrimo rezultatus.

Jo iniciatoriai, nustatę santykį tarp Jungtinėse Valstijose užregistruotų santuokų (pirmųjų!) ir įvykusių skyrybų, priėjo prie išvados, kad asmenys, kurie susituokė peržengę 20-ies metų slenkstį, skyryboms ryžtasi rečiausiai.

Paauglių santuokos patenka į didžiausios skyrybų rizikos grupę. Ir tai savaime suprantama: dėl daugybės aplinkybių, tokių kaip socialinė stigma, tėvų nepritarimas, taip pat tai - drastiškiems asmenybės pokyčiams palankiausias amžius, porų nesutarimai, o galop ir teisiškai įforminamos skyrybos paprastai labai tikėtinos.

Asmenų, susituokusių sulaukus 25-erių ar vėliau, skyrybų statistika labai įvairi, tačiau, sprendžiant iš duomenų vidurkių, kuo labiau besituokiančios poros artėja prie keturiasdešimtmečio, tuo labiau mažėja ir skyrybų tikimybė.

Kaip tik tokia statistika sudaryta remiantis 1995 metais surinktais duomenimis. Tačiau 2006–2010 metais situacija, akivaizdu, kiek pasikeitė.

Nors didžiausia skyrybų tikimybė ir toliau prognozuojama susituokiantiems paaugliams, rečiausiai besiskiriančiais jau pripažįstamos artėjant prie trisdešimtmečio arba vos jį perkopus susituokusios poros.

Įdomu tai, kad tų, kurie susituokia vėliau (bet dar nesulaukę keturiasdešimties) skyrybų rodikliai yra palaipsniui didėjantys, o penktąją dešimtį įpusėjusiųjų santuokos, kaip rodo duomenys, yra beveik tokios pat pasmerktos kaip ir paauglių.

Šeimos tyrimų instituto mokslininkų nuomone, atsižvelgiant į respondentų lytį, rasę, šeiminę sudėtį, amžių, išsilavinimą, religinius įsitikinimus ir seksualinę patirtį, didėjančios rizikos tendencija ryškėja susituokus vėliau nei trisdešimties.

Tarkime, vyresnių nei 32-ejų metų asmenų porų skyrybos įvyksta net 5 proc. dažniau.

Siekiant paaiškinti tokį fenomeną, buvo pateikta keletas skirtingų teorijų, tačiau tyrimo autoriai mano, kad tie žmonės, kurie sprendimo tuoktis nesugeba priimti iki sulaukia trisdešimties, santuokos veikiausiai apskirtai nelaiko jokia siekiamybe – ja tiesiog netiki.

Šio tyrimo peršamas prielaidas daugelis įvertino gana skeptiškai. Vienas Merilando universiteto mokslininkas, remdamasis išskirtinai moterų apklausos rezultatais, pateikė išvadą, kad idealiausias (t. y. toks, kuris garantuotų mažiausią skyrybų riziką) vedybų amžius yra 45–49. Bet tai juk pernelyg vėlu – tai prieštarauja visuotinai priimtiniems standartams.

Akivaizdu, kad dviejų universitetų mokslininkų pateiktos išvados nesutampa.

Phillipas Cohenas iš Merilando teigia, kad 2015 metais atliktas tyrimas, kurio autoriai – Jutos universiteto mokslininkai Nickas Wolfingeris ir Bradas Wilcoxas, nedaug susiję su išsamia duomenų analize, be to, nebuvo atsižvelgta ir į santuokos trukmę, o tai juk vienas iš pagrindinių jos sėkmę lemiančių veiksnių.

Išgirdęs tokį priekaištą, N. Wolfingeris nedelsdamas pateikė atsakymą: paskelbė daugiau su atliktu darbu susijusių duomenų. Jis taip pat nurodė, kad Ph. Cohenas sudarė tik pastarojo meto skyrybomis pagrįstą statistiką, o ankstesnes tarsi ignoravo, todėl jo analizė atlikta neatsižvelgiant į begalę įvykusių skyrybų.

Tad kurio universiteto mokslininkai teisūs? Ir ar vien jie skelbia viena kitai prieštaraujančias išvadas? Tikrai ne. Yra ir trečia analizė. Ją atlikęs žurnalistas ir kognityvinių mokslų srities specialistas tikina, kad santuokai idealus amžius – 26-eri metai. Šią išvadą jis grindžia vadinamąja 37 proc. taisykle.

Remiantis matematikos teorija, palankiausias metas priimti sprendimus turint ribotas galimybes, tokias kaip laikas ar konkretūs pretendentai, ateina tada, kai susipažįstama su 37 proc. visų galimų pasirinkimo variantų.

Vadinasi, jei manysime, kad į pasimatymus pradedame vaikščioti sulaukę 18-os, o baigiame būdami 40-ies, pakankamai duomenų, leidžiančių pasirinkti idealų partnerį, pavyks sukaupti nuėjus 37 proc. viso romantiškiems pasimatymams skirto kelio, tai yra sulaukus 26-erių.

Komentarai (1)