„Trečiojo reicho katastrofa“: kaip niekuo nepasižymėję kariai tapo ordinais apdovanotais supermenais, o tikrieji didvyriai – pamiršti (1)
Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – jau penktąją Vladimiro Bešanovo knygą lietuvių kalba „Trečiojo reicho katastrofa“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kasmet gegužės 9 d. „Georgijaus juostelėmis“ pasidabinančioje Rusijoje 1945 metai vadinami Raudonosios armijos šlovingų pergalių ir katastrofiškų Vokietijos pralaimėjimų laikotarpiu. Tačiau V. Bešanovo knygoje „Trečiojo reicho katastrofa“ atskleidžiama kitokia, visai ne romantiška tiesa apie Raudonosios armijos „išvaduojamąjį“ žygį per Europą, kurį lydėjo prievarta prieš civilius, marodieriavimas, gyventojų masinės žudynės.
1945 metų pradžioje sovietų kariuomenė pakilo į lemiamą puolimą – kuo greičiau užimti Berlyną. Raudonajai armijai tai nebuvo lengvas pasivaikščiojimas mirtinai nusilpusio priešo kaulais. Sovietų kariuomenei, kaip ir visus karo metus, vadovavo daugiausia tokie patys nemokšos vadai, profesionalumo stokojantys „strategai“, vyravo tas pats lengvabūdiškas požiūris į savų karių gyvybes. 1945-ieji – tai ne tik Berlyno užėmimas ir pergalės saliutai, bet ir didelės nesėkmės, katastrofos, kraujo marios.
Sovietai kaip visada „triuškino fašistus“ ne mokėjimu kariauti, o remdamiesi neišsenkančiais gyvosios jėgos bei technikos ištekliais. Visa tai liudija milžiniškos, dažnai visiškai beprasmės milijonų karių netektys. Tiksliai suskaičiuoti karo aukas Sovietų Sąjungos ir dabartinės Rusijos valdžia nesistengė, negana to, siekė netgi šių netekčių mastą nuslėpti. Vietoj pagarbos žuvusiesiems atminti skirtų renginių Maskvoje vyksta tik pompastiški paradai.
Visiškas nemokėjimas kariauti tarsi mėgintas kompensuoti teroru prieš civilius. Įsiveržę į Rytų Prūsiją, nuo melagingos propagandos skatinamos neapykantos sužvėrėję raudonarmiečiai degino ir plėšė namus, prievartavo ir žudė moteris, tankais traiškė nespėjusių pasitraukti pabėgėlių kolonas. Vokietijos pasienyje vienas po kito atsirasdavo vokiečiams žiauriai keršyti raginančių stendų. Sovietiniai „išvaduotojai“ taip ir elgėsi: žvėriškai kankindami žudė visus – nuo kūdikų iki senolių.
Skaitant šią V. Bešanovo knygą paaiškėja, kodėl „šventu“ Raudonosios armijos tikslu pasirinktas jokios karinės svarbos neturintis Reichstago pastatas ir kokia tikroji „pergalės vėliavos“ istorija. Kaip niekuo nepasižymėję kariai tapo ordinais apdovanotais supermenais, o tikrieji didvyriai – pamiršti. Galiausiai kodėl Berlynas pradėtas šturmuoti balandžio viduryje, o ne vasarį, nors ir tuo metu Raudonoji armija turėjo pakankamai galimybių užimti Vokietijos sostinę.
Vladimir Bešanov. Trečiojo reicho katastrofa. Iš rusų k. vertė Vytautas Leščinskas. – Vilnius: Briedis [2017]. –544 p.: iliustr.