Kas dėjosi prie Vilniaus 1915 m.: Caro pulkininko atsiminimai apie kruvinus mūšius su kaizerio kariuomene ir ten gyvenusius lietuvius  ()

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Pirmasis pasaulinis karas“ naujieną – Aleksandro Svečino knygą „Kovose prie Vilniaus. Caro pulkininko atsiminimai“.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Apie kovas Lietuvoje Pirmojo pasaulinio karo metais žinome nedaug. Galbūt todėl, kad 1914–1918 m. vykusį, daugiau nei 20 mln. gyvybių nusinešusį Didįjį karą, kaip tada jis buvo vadinamas, užgožė po poros dešimtmečių įsiplieskęs dar kruvinesnis Antrasis pasaulinis.

Istorikai savo darbuose atskleidžia, kaip šiose, lygiai prieš šimtmetį vykusiose, Didžiosiose skerdynėse judėjo vokiečių kariuomenė, ir kaip iš Lietuvos traukėsi caro imperijos armija, tačiau neretai tai tėra sausi faktai, o ne tų skaudžių įvykių dalyvių žvilgsnis „iš vidaus“.

Būtent tokį žvilgsnį pateikia caro kariuomenės pulkininkas, buvęs Suomijos 6-ojo pėstininkų pulko vadas Aleksandras Svečinas. Pulkui vadovauti jis pradėjo 1915 m. rugpjūtį prie Ukmergės, o rugsėjį drauge su savo kariais, spaudžiamas vokiečių, Vilniaus apylinkėmis atsitraukė į dabartinės Gudijos teritoriją.

Lietuvoje pabuvęs palyginti neilgai, autorius mini daug mūsų krašto vietovardžių, nuosekliai aprašo savo vadovaujamo dalinio maršrutą kaimeliais, dvarus, pulko kovas su vokiečiais Maišiagalos pozicijoje ir šiauriau nuo Vilniaus, rusų kariuomenės pergales ir skaudžius pralaimėjimus. Įvykiai plėtojasi kaip tik tuo metu, kai Kauno fortus sutrupinęs geležinis kaizerio kariuomenės kumštis pradėjo įgyvendinti grėsmingas puolamąsias Vilniaus, paskui – ir Švenčionių operacijas.

Ne mažiau įdomus A. Svečino pasakojimas apie bendras 1915 m. vasaros pabaigos – rudens pradžios rusų kariuomenės nuotaikas per prasidėjusį „didįjį atsitraukimą“. Pulkininkas vaizdžiai aprašo narsius ir bailius savo karininkus, kovą su dezertyrais ir panikuotojais, užsimena apie tyčia save žalojančius karius, atsainų kai kurių vadų požiūrį į pulko turtą. Nors rusams pavyko išvengti apsupties ir vargais negalais frontą stabilizuoti, skaitytojui atsiveria liūdnas vis labiau krinkančios, demoralizuotos caro kariuomenės vaizdas.

A. Svečinas gimė 1878 m. kilmingoje, generolo laipsnį turinčio dvarininko šeimoje, baigė karo mokslus, dalyvavo rusų–japonų kare, įsiplieskus Pirmajam pasauliniam, vadovavo pulkui, o paskui – divizijai. Po 1917 m. bolševikų perversmo netrukus įstojo į įkurta Raudonąją armiją. Vargu ar tuomet jis jautė, kad, stodamas kruvinojo režimo tarnybon, pasirašė mirties nuosprendį. 1938 m., prieš tai kelis kartus suimtas ir kalintas, karo akademijoje dėstęs A. Svečinas sušaudytas kaip „liaudies priešas“.

Nors ši knyga pirmą kartą išspausdinta 1930 m., joje nėra jokios politinės propagandos. Lietuvių skaitytoją ji gali sudominti kaip gyvas Pirmojo pasaulinio karo veiksmų Lietuvos teritorijoje liudijimas. Leidinyje pateikti originalūs žemėlapiai ir keli šimtai iliustracijų.

Aleksandr Svečin. Kovose prie Vilniaus. Caro pulkininko atsiminimai. Iš rusų kalbos vertė Vitalijus Michalovskis. – Vilnius: Briedis [2017]. – 304 p.: iliustr.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
(8)
(3)
(5)

Komentarai ()