Akimirkos iš dienoraščio apie mūšius Ukrainoje: „Tą akimirką chaotiškai viską prisimenu. Atrodo, įsakė per raciją juos velniop sušaudyti: separai jus apgaudinėja“ ()
Leidykla „Briedis“ išleido penktąją serijos „Karas Ukrainoje“ knygą – karo Rytų Ukrainoje dalyvio Aleksandro Mamalujaus „Karo dienoraštį. 2014–2015“.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Dienoraščio autorius – nei žurnalistas ir ne rašytojas. Knygą parašė savanoriu į karą išėjęs teisininkas, mokslų daktaras, teisėjas, dėstytojas A. Mamalujus.
Nuo 2014 m. birželio 12 d. iki 2015 m. kovo 2-osios jis, mūšio lauke tapęs snaiperiu, kariavo Donecko srityje, 2014 m. rugsėjį ir 2015 m. sausį kovėsi Donecko oro uoste ir buvo apdovanotas III laipsnio ordinu „Už narsą“.
Viename interviu autorius sakė: „Kasdien kare užrašinėjau po kelias eilutes apie tai, kas vyko. Norėjau, jei liksiu gyvas, papasakoti, kaip kovėsi mano karo draugai, kad jų kova nebūtų pamiršta. Jau vėliau, kai tarnavau pasienyje, išskleidžiau šiuos užrašus į dienoraštį. Pirmaisiais jo skaitytojais tapo mano karo broliai, drauge kariavę žmonės.“
Dienoraštis rašytas išmaniuoju telefonu karo stovyklų palapinėse, apgriautame Donecko oro uoste. Ir, kaip teigia autorius, jame pasakojama ne apie didvyrius ar šventuosius, o apie savo gyvybėmis rizikavusius paprastus žmonės, kurie stengėsi kovoti taip, kad karas neateitų į jų namus, kovoti kuo geriau, nes jie visi kovėsi už savo Tėvynę.
„Karo dienoraštis“ dedikuotas 93-iosios gvardijos mechanizuotosios brigados kariams, A. Mamalujaus bendražygiams. Ir gyviems, ir žuvusiems mūšio lauke.
* * *
Vyresnysis Maksimas Tylusis Tiščenka ir Kolia Matrosas pasikeitė poste, miegojo. Pradėjau budėti su Olegu Posochovu. Dieną „Meškėne“ vienas paprastai žiūrėdavo per stebėjimo kameras, o kitas ką nors veikdavo.
Darbo poste buvo visada: tai kamera nukrito, tai atotampą reikia iš naujo įtvirtinti, tai dar kas nors...
Olegas per kamerą užfiksavo judėjimą. Sunkvežimis. Varo pas mus.
Keikdamiesi ir rėkdami nubėgome į dešinįjį sparną, iš kur buvo galima pasiekti sunkvežimį. Į postą grįžo Matrosas su Maksu, jie dar nelabai suprato, kas vyksta: iššoko be šarvų užsimiegoję. Iš tikrųjų niekas dar nesusivokė, kas vyksta.
„Uralas“ jau spėjo apsisukti. Mes su Olegu ėmėme šaudyti. Pramušėme radiatorių ir ratą. Na, ir į kėbulą dėjome – po pusę dėtuvės kiekvienas. Tie, kurie „Ural?“, pristabdė ir iššoko už mašinos. Pradėjo keiktis:
– Ką, į savus šaudote?!
– O jūs kas?
– Mes batalionas „Kalmiusas“!
Olegas juos laiko, aš – į antrą aukštą pas Gorynyčių (buvo pas mus toks, vyriausias su racija).
Niekas nieko negali suprasti. Vieni rėkia: „Savi!“, kiti: „Nė velnio!“
Klausiu Gorynyčiaus, ką su jais daryti: nupilti ar ne?! Gorynyčius man:
– Čia savi!
Va, reikalai! – galvoju. Tikriausiai Gorynyčiui per raciją pranešė, o mūsų neįspėjo, gal tikrai kokie apsimetę mūsiškiai, alkašams visada sekasi. Jau galvoje mintys negeros: savus apšaudėme, valstybinėje mašinoje skylių pridarėme – tribunolas gresia...
Čia Maksas iš pirmo aukšto rėkia:
– Kokie, velniop, savi?! Savi namie sėdi!
...Chaotiškai viską prisimenu. Atrodo, Gorynyčiui Redutas įsakė per raciją juos velniop sušaudyti: separai jus apgaudinėja. Gorynyčius man sako:
– Gerai būtų gyvus paimti, tik kaip?
Čia aš kažką necenzūriškai pareiškiau, iš serijos:
– Tuoj padarysime, nemyžk! – ir nulėkiau į postą žemyn.
Visa tai vyko sekundę, tik pasakojimas ilgas... Nuriedu žemyn laiptais, perlekiu per savo postą, užkabinu Maksą. Matrosas lieka prie kamerų. Ten pat, po kameromis, stovi MON-50, ir laidai į postą išvesti. O jei dabar lips iš kitos pusės, kol visas dėmesys į dešinįjį namo sparną sutelktas. Maksas rėkia – tai kur laužiamės?! Per raciją jau minosvaidžius iškvietėme! O mane azartas pagavo, kaip žvejį, kuriam sekasi. Va juk jie, ranka pasiekiami!
Išbėgu su Maksu iš pastato, prašau jo, jei kas, pridengti, šauti vėduokle tiesiog per tvorą, kad galėčiau pasitraukti.
Išeinu į kitą tvoros pusę per KPP būdelę. Kiek pašūkavau, pašaudžiau. Tik jie pradėjo lįsti iš už „Uralo“, atsibudo kiti mūsų postai, pradėjo iš SVD ir kulkosvaidžio šaudyti. Vos balso nepraradau rėkdamas, kad nešaudytų. Separai vėl atgal sulipo.
Žodžiu, vos juos įkalbėjau po vieną išeiti. Kai jie vėl išlindo, sakau:
– Ginklus po vieną meskite per tvorą!
Pirmas – sužeistas. Atidaviau jam savo timpą...
Po vieną persiunčiu juos pas Maksą, o jis kitoje tvoros pusėje suguldė juos snukiais į asfaltą. Vieno, to, kuris vyresnis, su APS ant šlaunies, klausiu tiesiai:
– Tu kas toks per velnias?!
– Aš iš „Kalmiuso“, bataliono 2-osios artilerijos baterijos vadas!
– Užsikrušk! Ar žinai, kas aš?
– Ne...
– Taip pat užsikrušk! Dumk į dešinę, ten pasitiks!
Jis, tas separas, manė, kad juos sušaudys, ilgai maivėsi, nenorėjo APS numesti, užlindo už tvoros, kad kiti jo nematytų, kai atsisėdo ant kelkraščio... Bet supratęs, kad neužmuš ir kad šansų pabėgti nėra – palūžo. O kai palūžo jis, tai ir kiti...
Iš šešių separų įsiminė tik trys. Va šitas baterijos vadas, vairuotojas peršauta ranka ir jaunas vaikinas, koreguotojas tikriausiai. Kai juos apieškojo, radau pas jį „Garminą“, kompasą ir kitokių tokių niekų. Baterijos vadas vis nenorėjo su „Stečkinu“ išsiskirti:
– Viską papasakosiu, tik APS palikite: man jį pats Strelkovas padovanojo!
Na, atėmėme, aišku. Aš ji pasiėmiau. Karinis trofėjus, priklauso!
Vaikinai nuvežė separus į seną terminalą, pas Redutą. O aš nevažiavau: tokia apatija užplūdo – nervai atsileido tikriausiai...
Kai Redutas ir Turistas atvažiavo paimti iš manęs to APS, papasakojau, kaip separas dėl šio pistoleto liūdėjo. Jie susižvalgė – kaip ir viskas tapo aišku, kodėl jis jiems ten, terminale, verkšlena: viską papasakosiu, viską parodysiu, tik vamzdį grąžinkite. Marazmas, aišku...
Manau, nebūtume paėmę separų „su trimis vamzdžiais“, jei ne kiti mūsiškiai. Tiesiog taip susiklostė ir viskas...
Mes jų nemušėme, niekaip nesityčiojome, net nekeikėme kaip reikiant. Tiesiog surišome ir pridavėme. Nelaisvas žmogus taip apgailėtinai atrodo, kad, kai paskutinį užvežiau, jau kilo noras juos pamaitinti, paklausti, kodėl jie tokie durniai, kaip nusirito iki tokio gyvenimo, ir paleisti į visas keturias puses tuos debilus.
Kažkodėl pagailo jų tada. Nežinau...
Kai separus išvežė, užlipome mes į tą „Uralą“. Jis buvo visas prikrautas šovinių atsargų. Žemėlapių ten Vasia rado, sausą davinį, seną, ukrainietišką, po sėdyne...
Po to specnazo kariai iš terminalo atvažiavo, mes jiems „Uralą“ atidavėme. Na, nemeluosiu, porą „kalašių“ ir to baterijos vado APS pasisavinau. O ką? Trofėjai! Ne svetima kupra uždirbti. Tuo labiau kad Posochovas iš karo ligoninės pabėgo, grįžo be ginklų, labai pas mus norėjo...
O taip visa kita pridavėme, taigi mes apskritai visada viską priduodavome.
Na, žodžiu, atvažiavo Redutas su Turistu, apeliavo į sąžinę. Tyrimui reikia, iš kur atsirado ginklas, na, Rusijos pagalbos teikimo įrodymai...
Žodžiu, viską mes jiems atidavėme. Reikėjo su tuo „Stečkinu“ bent asmenukę atminčiai pasidaryti, ar ne?..
* * *
...Per skylę tvoroje patekome į oro uosto teritoriją. Išsukome į dešinę ir nulėkėme palei kilimo taką prie terminalų. Iš tikrųjų tai ne kilimo takas, o manevravimo zona: kilimo–tūpimo takas toliau, arčiau meteorologinės stoties. Bet tada, aišku, šių subtilybių nežinojau.
Iš kairės nuo kalvų į mus pradėjo šaudyti separai, mes solidariai atsakėme.
Šone susprogo keletas granatų iš AGS, Pašai kažkas spragtelėjo į šalmą. Valerai užkabino petį, laimei, lengvai. Jūreivis spaudė iš uaziko viską, kas įmanoma, ir keikėsi, traukdamas iš po marškinių karštas Valerkos kulkosvaidžio gilzes...
Atvažiavome į senąjį terminalą. Kuopininkas nuėjo pas Redutą, Valera – pas medikus, užklijuoti skylės. Pasipildėme dėtuves ir prisėdome pailsėti. Laukė kelias atgal.
Išvedė belaisvius. Jų rankos buvo surištos lipnia juosta, veidai apmuturiuoti juodais polietileniniais maišais. Separus sukišome po šarvais.
Priėjo mūsų motošauliai – Maksas, Igoris, Kolia Matrosas Tuguševas. Maksas paprašė nuvežti Matrosą į stovyklą – tam reikėjo į karo ligoninę. Kolią taip pat pasodinome į BMP.
Oro uoste mūsų koloną sustiprino: priskyrė dar vieną „bechą“, bet judėjimo tvarka liko ta pati: priekyje ir gale – UAZ. Pajudėjome atgal.
Grįždami tik prašokome naują terminalą – ugnis sustiprėjo. Mes atsakinėjome iš visų ginklų.
Prie dispečerinės bokšto separai kažkaip pasiekė vieną „bechą“. Ją pradėjo vesti į kairę, tiesiai ant Koso uazo, bandančio taisyklingai prisidengti šarvais nuo šaudančių iš dešinės separų. Kosui teko paplušėti, kad išvengtų susidūrimo.
„Becha“ sulėtėjo, bet nesustojo. Mūsų uaze, lekiančiame kolonos priekyje, užlūžo Valerkos kulkosvaidis, Valerka pradėjo šaudyti iš automato. Kažkas prašliaužė šalia betonu, ir staigiai gavau per ausis. O dar ir Pašos, ir Valeros automatai kalė prie pat mano dešinės ausies, skaudėjo.
Žodžiu, ištrūkome atgal pro tvoros skylę. Palaukėme likusios „bechos“. Išvažiavome.
Kol judėjome nuo terminalo iki skylės, praktiškai besitaikydamas iššaudžiau penkias dėtuves. Kaip ištrūkome be praradimų? Mįslė...
Atvažiavome į bazinę stovyklą, puolėme pildyti šovinių atsargas. Ilgai ieškojau dėžės su PP šoviniais – daugumos rakandų dar nespėjome iškrauti iš mazo.
Nuėjau į palapinę, išsivaliau kraują iš ausų. Radau vaistinėlėje „Otipax“ (narai visada tokių dalykėlių turi), įsilašinau. Palengvėjo.
Kuopininkas kviečia, nauja užduotis: turime slapta pristatyti separus į ATO štabą.
* * *
Aleksandr Mamaluj. Karo dienoraštis. 2014–2015. Iš rusų k. vertė Tatjana Timčenko. – Vilnius: Briedis [2018]. – 344 p.: iliustr.
