„Akimirksniu garai ir į vidų plūstelėjęs oras sureagavo su pratrūkusiu, iš cirkonio pagamintu kuro apvalkalu, todėl susiformavo lakus vandenilio ir deguonies mišinys ir sukėlė antrąjį, kur kas galingesnį sprogimą. Į atmosferą buvo išmesta 50 tonų išgarinto branduolinio kuro, kurį nuodingo debesies pavidalu vėjas išnešiojo po didžiąją dalį Europos“, – knygoje „Černobylis. 01:23:40“ rašo Andrew Leatherbarrow.

Tai knyga apie vieną didžiausių tragedijų branduolinės energetikos istorijoje. Pateikiame jos ištrauką.

* * *

1986 metų balandžio 26 dienos 1 val. 23 min. 40 sek.

32 metų Aleksandras Akimovas, priėmęs lemtingą sprendimą, sušuko, kad spaudžia AZ-5 avarinį saugos mygtuką, kuriuo avariniu būdu bus pradėtas stabdyti reaktorius, ir visi likę valdymo strypai pradės judėti į aktyviąją zoną.

Šis sprendimas pakeitė istoriją. Sustabdyti reaktorių avariniu būdu akivaizdžiai nusprendė Akimovas. Pagrindinė aktyviosios zonos nestabilumo priežastis buvo ta, kad beveik visi 211 valdymo strypų buvo ištraukti; galiausiai Akimovui ir jo kolegoms iš esmės nebeliko jokių galimybių valdyti rektorių.

Ko gero, tai jiems pasirodė vienintelė įmanoma išeitis, turint galvoje, kad dauguma apsaugos sistemų buvo išjungtos, ir galiai didėjant, tikėtina, avarija būtų įvykusi bet kuriuo atveju. Vis dėlto avarinis reaktoriaus sustabdymas tokiomis aplinkybėmis buvo pati blogiausia išeitis. Po kelių sekundžių valdymo strypai iš viso sustojo, nepasiekę tikslo.

Pastate, pagrindinėje reaktoriaus patalpoje, pasigirdo „smūgiai“. Akimovo valdymo pulte buvo matyti, kad strypai nejuda. Jie pakibo nusileidę 2,5 m nuo aukščiausio pakilimo taško. Greitai reaguodamas, jis atjungė juos nuo valdiklių, tada sunkūs strypai turėjo tiesiog įkristi į aktyviąją zoną dėl savo pačių svorio. Tačiau jie nejudėjo, buvo užstrigę.

„Maniau, kad man akys iššoks iš akiduobių. To niekaip negalėjai paaiškinti, – po šešerių metų šią akimirką prisiminė Diatlovas. – Buvo aišku, kad tai ne smulkus incidentas, bet kažkas iš tiesų siaubinga. Tai buvo katastrofa.“

Akimovas taip pat nesuprato, kas vyksta. Kaip ir kiti valdymo skyriuje buvę operatoriai, jis nieko nežinojo apie vieną pražūtingą šio reaktoriaus konstrukcijos trūkumą. Mat maždaug apie 7 metrus kiekvieno valdymo strypo buvo pagaminta iš neutronus sugeriančio boro, kuris branduolinę reakciją lėtina, tačiau jo viduryje buvo trumpesnė dalis grafito – tos pačios reakciją intensyvinančios medžiagos, kuri RBMK aktyviojoje zonoje naudojama kaip lėtiklis.

Strypuose tarp grafito ir boro buvo ilgas tuščiaviduris tarpas. O grafitas strypų galuose turėjo išstumti aušinimo vandenį strypo kanaluose (šis taip pat naudojamas kaip lėtiklis, tik silpnesnis už grafitą) ir tokiu būdu padidinti drėkinantį boro poveikį kurui.

Tą akimirką, kai minėti grafitiniai strypų galai ėmė judėti reaktoriuje, apatinėje aktyviosios zonos dalyje susidarė teigiamo garų reaktyvumo pliūpsnis, smarkiai pakilo temperatūra, garų kiekis padidėjo. Dėl karščio sutrūko dalis kuro kanalo, strypų kanalai išsikraipė ir užsikimšo. Kai valdymo strypas yra iki galo įstumtas į aktyviąją zoną, jo galas atsiduria žemiau jos, tačiau aprašomuoju atveju daugiau nei 200 šių strypų buvo įstrigę pačiame reaktoriaus centre.

RBMK kūrę konstruktoriai iš pradžių šio reaktoriaus trūkumo nepastebėjo, bet vėliau jie pripažino tai supratę, tiesiog pamiršo pranešti „dėl išsiblaškymo“.

Per 4 sekundes reaktoriaus galia gerokai šoktelėjo ir kelis kartus viršijo nustatytą normą. Dėl išsiskyrusios šilumos pertekliaus ir aukšto slėgio aktyviojoje zonoje sutrūkinėjo kuro kanalai ir vandens vamzdžiai, dėl to automatiškai užsidarė cirkuliacinių siurblių apsauginės sklendės.

O tai savo ruožtu neleido šilumnešiui patekti į reaktorių ir pagreitino garų susidarymą iš aktyviojoje zonoje likusio vandens. Paties reaktoriaus apsauginės sklendės turėjo vėdinti garus, bet slėgis buvo pernelyg didelis, ir jos taip pat sutrūkinėjo.

Įdomiausia, kad tą akimirką ketvirtojo bloko reaktoriaus patalpoje buvo žmogus, kuris visa tai matė savo akimis. Reaktorių cecho naktinės pamainos viršininkas Valerijus Perevozčenka matė, kaip viršutinė reaktoriaus dalis – 15 metrų skersmens plokštė, sudaryta iš 2 000 atskirų metalo sluoksnių, dengiančių apsaugines sklendes, – ėmė šokčioti aukštyn žemyn. Žmogus pabėgo.

Reaktoriaus galia didėjo tiesiog geometrine progresija, temperatūra pasiekė maždaug 3 000 °C, tuo pat metu slėgis kilo po 15 atmosferų per sekundę. Lygiai 1 val. 23 min. 58 sek., prabėgus vos 18 sekundžių po to, kai Akimovas nuspaudė avarinį reaktoriaus sustabdymo mygtuką, garų slėgis įveikė apgadintą ketvirtąjį Černobylio AE reaktorių.

Sprogę garai nuplėšė reaktoriaus 450 tonų sveriantį viršutinį biologinės apsaugos barjerą, šis su trenksmu įgriuvo ir stačiu kampu nukristo tiesiai į atsivėrusius reaktoriaus nasrus. Aktyvioji zona liko neapsaugota.

Akimirksniu garai ir į vidų plūstelėjęs oras sureagavo su pratrūkusiu, iš cirkonio pagamintu kuro apvalkalu, todėl susiformavo lakus vandenilio ir deguonies mišinys ir sukėlė antrąjį, kur kas galingesnį sprogimą. Į atmosferą buvo išmesta 50 tonų išgarinto branduolinio kuro, kurį nuodingo debesies pavidalu vėjas išnešiojo po didžiąją dalį Europos.

Galingas sprogimas iš aktyviosios zonos išmetė dar 700 tonų radioaktyviųjų medžiagų, daugiausia grafito, paskleisdamas jas kelių kvadratinių kilometrų plote. Tarp jų buvo turbinų skyriaus, trečiojo bloko ir ventiliacinio kamino, kuriuo taip pat naudojosi ir ketvirtasis blokas, stogų likučiai, o visi šie objektai užsiliepsnojo.

Dėl itin aukštos reaktoriuje buvusio kuro temperatūros, sureagavęs su patekusiu į vidų oru ir sukeldamas tikrą pragarą, užsidegė aktyviojoje zonoje likęs grafitas. Jį pavyko užgesinti tik po daugybės savaičių. Ketvirtasis blokas buvo beveik visiškai sunaikintas, sprogimas išdraskė jo pertvaras ir elektros sistemas, tik kai kuriose vietose veikė avarinis apšvietimas.

* * *

Andrew Leatherbarrow. Černobylis. 01:23:40. Vertėja Jurga Grunskienė. – Vilnius: Briedis [2018] – 304 p., iliustr.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai (0)