Agata Ivaško į Pietų Korėjos sostinę studijuoti išvyko vos pusmečiui, tačiau gyvenimas netruko pažerti staigmenų. Tenykščiu supratimu, gana netradiciniu būdu susipažinusi su busimu vyru Agata ištekėjo ir ateitį ėmė kurti ten. Pirmą kartą Lietuvoje kartu viešėjusi pora interviu papasakojo, koks gyvenimas verda daugiau nei už 7 tūkst. kilometrų esančioje šalyje, kodėl į vestuves korėjiečiai kviečia kuo daugiau žmonių, tačiau jas dažnai atidėlioja, bei kas taip sužavėjo pirmą kartą Lietuvoje viešėjusį vyrą.

Daugiau nei dvejus metus Seule gyvenanti A. Ivaško puikiai kalba korėjietiškai. Pasak merginos, kalba praverčia, tačiau nėra būtina – čia gyventi atvykę amerikiečiai dažnai metų metus pragyvena nepramokę korėjietiškai. Įprastai atvykėliai iš JAV moko vaikus anglų kalbos, tad darbo metu korėjietiškai kalbėti netgi uždrausta. Manoma, kad tuomet vaikai nustos stengtis su mokytoju susikalbėti anglų kalba.

Apie pažintį su vyru paklausta Agata nušvinta – tai linksma istorija: „Jis nemoka anglų kalbos, tad korėjietiškai parašė man „Instagrame“, kad fotosesijai ieško modelių, tačiau negali sumokėti. Pasiūlė pasifotografuoti, nes tuo metu dar dirbo fotografu. Aš sutikau, vėliau ėmėme daugiau bendrauti, tapome draugais, o po poros mėnesių bendravimo supratome, kad gal geriau būti ne tik draugais“, – juokiasi A. Ivaško.

Atrodo, kas gi netradicinio susipažinti „Instagrame“? Tai vyksta nuolat, tačiau, kaip pasakoja mergina, korėjiečiai sunkiai prisileidžia žmones, kuriuos sutinka netyčia. „Jei kažkas supažindina, jei tie žmonės yra draugų draugai, tuomet viskas gerai, pasitikėti galima. Poros dažniausiai nesusipažįsta netyčia, internetu ar pan. Nepažįstami žmonės nė nesikalba, net butuose gyvenantys kaimynai nežino, kas gyvena aplinkiniuose butuose, nežinai, kas yra tavo kaimynai. Lifte žmonės nesisveikina, jaučiasi svetimumas. Tiesiog tokia jų kultūra“, – sako A. Ivaško.

Nors poros santykiai ir prasidėjo lėtai, tačiau vėliau viskas klostėsi žaibiškai. „Viskas buvo tikrai nuostabu, kol buvau studentė ir apie nieką kitą negalvojome, nemąstėme, ar tie santykiai po studijų tęsis, ar aš grįšiu namo. Bet kai baigėsi studijų laikas ir dar galėjau ten pasilikti tris mėnesius, pradėjome galvoti, ką daryti. Jei grįšiu į Lietuvą, ar mes susitiksime? Ar galėsime palaikyti santykius per atstumą? Juk tai labai sunku. Kad galėčiau prasitęsti turistinę vizą P. Korėjoje, trumpam išvykau į Japoniją, o grįžusi negalėjau sau rasti vietos, nes su ta viza negalėjau dirbti, nežinojau, kaip čia gyventi. Turėjome apsispręsti: arba mes susirašome, arba važiuoju namo ir tuomet neaišku, kada susitiksime. Tada jis pasiūlė tiesiog susirašyti ir ramiai gyventi. Taip paprastai ir gavosi“, – šypsosi mergina.

Didelių korėjietiškų vestuvių pora neiškėlė, o susirašymas labiau priminė vizitą banke. „Užėjome į padalinį, kur aparate pasiėmėme „talonėlį“ ir priėjus eilei sakėmė „Laba diena, norime susirašyti“, – juokiasi mergina. – Nereikia net liudininkų, tiesiog užrašėme liudininkų telefono numerius, jei kažko prireiktų. Net vestuvių data nėra aiški, nes dokumentus pasirašėme vieną dieną, o po dviejų dienų atėjo patvirtinimo el. laiškas. Jiems reikėjo patikrinti, ar nesu ištekėjusi kitoje šalyje ir pan.“

A. Ivaško pasakoja, kad tradicinės korėjiečių vestuvės – visai kitokios. Jaunieji puošiasi tradiciniais drabužiais, degamos žvakės, pagerbiami vyro tėvai. Visgi, pasak merginos, korėjietės vis labiau vakarėja – vestuvių nebeįsivaizduoja be baltos suknelės, tad ceremonijos dabar vyksta viešbučiuose ar specialiose tam skirtose salėse: „Korėjiečiai į vestuves kviečia kuo daugiau žmonių, viskas orientuota į pinigus. Prasideda ceremonija, jaunieji pasako savo įžadus, nusifotografuoja, o tuomet visi valgo pietus. Nėra tokio dalyko kaip vestuvių dovanos, visi pasirašo duodami vokelį. Tuomet jie gauna kuponą į valgyklą ir visi eina valgyti vestuvinių pietų.

Aš eidama į draugų vestuves noriu pažiūrėti, kaip jie tuokiasi, kokie jie laimingi, o ten, atrodo, žmonės susirenka duoti pinigų ir už tai pavalgyti. Kadangi davei pinigų ir užsirašei savo vardą, tai jaunųjų tėvai gali pasižiūrėti, kas buvo jų vaikų vestuvėse ir kiek pinigų davė – tuomet patys eidami į vestuves galės duoti tiek pat. Viskas vyksta principu „aš tau – tu man.“

To mergina neišvengia ir santykiuose su vyro tėvais. Atvežusi dovanų – kaipmat gauna tą pačią sumą atgal ir palinkėjimą įsigyti ką nors skanaus: „Tuomet galvoju, kam tada tomis dovanomis keistis, jei tiesiog apsikeiti pinigais? Remiantis jų papročiais, vaikai, ypač vyriausias sūnus turi padėti tėvams senatvėje. Jo šeimoje tai taip pat priimta, tačiau ne taip išreikšta, kaip kitose. Teko girdėti tokių istorijų, kur sakoma, „kadangi tu mano sūnus, tai turi man „Chanel“ ar „Gucci“ rankinę nupirkti“... Vyro šeimoje to nėra, tėvai labai supratingi.“

Su vyro tėvais Agatai susipažinti buvo kiek nedrąsu – daugelis vis dar sunkiai priima užsieniečius. „Žinoma, ne visi, bet kai dukra ar sūnus draugauja su užsieniečiu, dažniausiai tėvai mano, kad padraugaus ir praeis, o tuokiamasi bus su savo tautybės žmogumi. Jo tėvai atviresnio mąstymo, nors iš pradžių irgi galvojo, kad mūsų santykiai nebus rimti“, – pripažįsta mergina.

Tiesa, vyro tėvas palaiminti santuokos nesiryžo – išliko neutralus ir leido elgtis taip, kaip porai atrodo tinkama. Tokį sprendimą jis priėmė dėl to, kad nebuvo tikras, ar videografu dirbantis sūnus yra pasirengęs išlaikyti šeimą, tad porai ėmus kivirčytis dėl pinigų – jaustųsi kaltas, palaiminęs tokią santuoką.

Tuo tarpu A. Ivaško, prisiminusi savo tėčio reakciją, juokiasi: „Tėtis sakė, kad su manimi viskas aišku, jei gyvenu P. Korėjoje, tai parsivešiu korėjietį.“

Jei amerikietė – mokytoja, jei rusė – prostitutė

Nors vyro šeima ir draugai A. Ivaško šiltai priėmė, tačiau daugybė, ypač vyresnių, korėjiečių yra nusiteikę prieš atvykėlius. „Aš nesu susidūrusi su diskriminacija, bet mano draugė iš Kanados, kuri taip pat ištekėjusi už korėjiečio, kartą metro buvo apspjauta senio, jis liepė jai grįžti į savo šalį. Žinoma, tokių žmonių yra visur, jų rastume ir Lietuvoje“, – sako mergina.

Dėl A. Ivaško išvaizdos korėjiečiai ją dažniausiai palaiko amerikiete arba ruse. „Jų manymu, jei esi amerikietė, tai esi anglų kalbos mokytoja, o jei rusė, tai prostitutė – iš senų laikų išlikęs toks stereotipas. Taip pat, jei šneki korėjietiškai, tai nesi amerikietė, tad jie iškart nusprendžia, kad esu rusė. Tuomet pasakoju, kad esu iš Lietuvos, tačiau kai kurie žmonės supranta, o kai kurie galvoja, kad čia tas pats“, – pasakoja mergina.

Nors pati Agata Seulą vadina namais, tačiau pripažįsta, kad ten vis tiek visada bus svetima: „Man tai yra namai, tačiau iš tų, kurių nepažįstu, visada sulaukiu klausimų, kada važiuosiu namo, iš kur esu, iki kada būsiu jų šalyje. Yra amerikiečių, kurie P. Korėjoje gyvena daugiau nei dešimt metų ir yra visiškai įsitvirtinę, turi korėjietišką pasą, tačiau jie vis tiek sulaukia tų pačių klausimų. Korėjiečių požiūriu, užsieniečiai čia neužsibūna ilgai, tad jaučiu, kad aš visada būsiu tas svetimas žmogus.“

Lietuvoje įprasta, jog gatvėje atsitrenkęs žmogus atsiprašys, tačiau Seule to nesitikėkite. „Metro ar gatvėje atsitrenkę į tave jie nieko nepasakys, neatsiprašys, visur jiems pirmenybė. Iš pradžių man buvo keista, galvodavau: „ko čia stumdaisi, bent atsiprašytum“. Dabar tai tapo įprasta“, – pripažįsta mergina.

Pasak A. Ivaško, P. Korėjos kultūra orientuota į poras, tad jų netrūksta, netrūksta ir vietų, skirtų poroms leisti laiką. Kiekvieno mėnesio 14 dieną poros keičiasi dovanomis, tačiau be progos gėlių iš korėjiečio nesulauksi. „Yra situacijų, kuriose korėjiečiai dėmesingesni už lietuvius, yra, kuriose lietuviai dėmesingesni už korėjiečius. Pavyzdžiui, mano vyras taip nedaro, nes aš jam neleidžiu, bet kiti korėjiečiai, vaikščiodami su savo panelėmis neša net mažas jų rankines, tad aplinkiniai vertina tai kaip dėmesingumą“, – pasakoja mergina.

Prieš pamildama korėjietį A. Ivaško buvo įsitikinusi: visi korėjiečiai klauso tėvų, jų žodis paskutinis, tad poroms tenka gyventi taip, kaip nori vyro tėvai, tačiau jos vyro šeima – atvira ir gyventi pagal jų supratimą porai nereikia. „Yra visokių šeimų, būna ir taip, kad tėvai išrenka anūkų vardus“, – pasakoja mergina.

Lietuva korėjiečio akimis

A.Ivaško pasakoja, kad pirmą kartą Lietuvą aplankiusį jos vyrą nustebino daugybė dalykų. „Žmonės taip laisvai šnekasi, neskuba, mašinos ramiai stoja prie perėjų, kai tuo tarpu Seule visi „pypsi“, skubina. Jo akimis, Lietuvoje visi atsipūtę – gulinėja parkuose ir pan., P. Korėjoje būtų pamanyta, kad žmogui tiesiog kažkas negerai, jei guli nieko neveikdamas.

Jį nustebino net vaikai. P. Korėjoje vaikų užimtumas yra didžiulis, po mokyklos jie eina į daugybę būrelių ir pamokų, nuo ryto iki vakaro dirbantys tėvai neturi laiko jais užsiimti. Kai Lietuvoje pasižiūri į vaikus – ima pavydas, nes jie turi vaikystę. P. Korėjoje jie vaikystės tiesiog neturi, svarbus tik mokslas, vyrauja konkurencija tarp klasiokų. Ten žmonės daugiausiai galvoja apie pinigus, jei mato naudos – iškirs miškus, o, jo manymu, lietuviai daugiau rūpinasi gamta. P. Korėjoje svarbiausia mašina ar pinigai, o Lietuvoje – žmogiškumas“, – korėjietiškai kalbančiam vyrui vertėjauja mergina.

Dažnai šaltais vadinami lietuviai korėjiečiui pasirodė tokie tik tol, kol neprabildavo. Nustebino ir žmonių artumas: „Vyrui buvo keista, kai jį apkabino mano tėvas. Jo tėvas nebuvo apkabinęs nuo tada, kai jam buvo septyneri. Ten žmonių santykiai labai šalti, jie nerodo jausmų viešoje vietoje.“

Korėjietes su lietuvėmis lygindamas vyras nestokojo komplimentų: „Apie santuoką galvodamos korėjietės negalvoja apie vyrą ir jo charakterį, jos skaičiuoja: kur jis dirba, kiek uždirba, kokį automobilį vairuoja ir kokius namus turi. Lietuvės ne tokios materialistės, tuo tarpu korėjietės galvoja apie pinigus ir apskaičiuoja ar ištekėjus ir nedirbant vyras galės suteikti viską, ko jos nori.“

Korėjietis nenusivylė ir lietuvišku maistu, ragauti cepelinai priminė močiutės iš ryžių pastos gaminamus koldūnus. Tuo tarpu Agata prisimena P. Korėjoje ragautus keistus patiekalus: „Aš mėgstu korėjietišką maistą, bet vieno dalyko negaliu pakęsti. Mes turime vėdarus, o jie turi panašų patiekalą, bet žarnos kemšamos ryžių makaronais ir tai taip baisiai dvokia, o jo šeima tai taip mėgsta! Dar jie ima karvių ir kiaulių žarnas, jas sukarpo ir tiesiog kepa. P. Korėjoje kažkada tai buvo valgoma iš skurdo, o dabar tai jau tapę tradicija. Keista ir maišyti maistą. Pavyzdžiui, kartu jie gali valgyti ir ryžius, ir makaronus, ir dar bulves, o mes juk pasirenkame tik vieną šių garnyrų.“

Vaikai – „brangus malonumas“

Apie vaikus paklausta A. Ivaško nusišypso: „Tai – brangus malonumas.“ Mergina pasakoja, kad vidutiniškai per mėnesį vienam vaikui reikia 2 tūkst. eurų. Tokios sumos prireikia investuoti į įvairias mokyklėles, užsiėmimus, darželį, kur vaikai praleidžia kiaurą dieną. Mergina pripažįsta – su vyru ji gyvena kukliai ir per mėnesį bendrai išleidžia apie 2 tūkst. eurų, tad dar tiek pat skirti vaikui būtų sudėtinga.

„Galvojame apie vaikus, tačiau vien dėl pinigų tai sudėtinga. Net magistriniame darbe rašiau apie santuokos atidėliojimą P. Korėjoje, kai viskas „atsiremia“ į pinigus. Jei auginsi vaiką, tuomet didžioji dalis tavo atlyginimo keliaus vaiko edukacijai. Į darželį ir mokyklėles jie eina nuo 3-4-erių metų. Universitetų taip pat nėra nemokamų, viskas mokama. Vien vaikų drabužiai brangesni nei suaugusiųjų“, – pasakoja A. Ivaško.

Tiesa, pora persikraustyti į Lietuvą negalvoja - tik korėjietiškai kalbantis Agatos vyras vargiai čia rastų darbą.

Komentarai ()