Pasaulyje išleista daugybė įvairiausių knygų apie Josifą Staliną ir Adolfą Hitlerį. Bet mažai tyrinėta šių dviejų istorinių asmenybių intymioji gyvenimo pusė. Dviejų diktatorių seksualinis gyvenimas – tarsi veidrodžio atspindys: abu tais pačiais metais susirgo sifiliu ir abu nesigydė, abu turėjo polinkį į homoseksualumą.

Manoma, kad J. Stalino sekso partneris buvo jo asmeninės apsaugos vadovas K. V. Paukeris, apibūdinamas kaip „nepadoraus raudonio ir jausmingų lūpų bei aistringų juodų akių“, atsidavęs tautų vadui ne tik visa širdimi, bet ir kūnu.

Tikėtina, kad A. Hitleris galėjo turėti homoseksualių lytinių santykių su savo jaunystės draugu A.Kubizeku – atvirai išreikštu gėjumi. Bet greičiau A. Hitleris buvo pasyvus, o ne aktyvus partneris.

Be to, fiureris labiau mėgo stebėti iš šalies homoseksualius lytinius santykius nei pats juose aktyviai dalyvauti. Taip pat A. Hitleris turėjo didelę kolekciją jam specialiai sukurtų filmų kolekciją apie homoseksualius santykius.

Apie visa tai rašoma naujoje Sniegės Pilypienės knygoje „Stalino ir Hitlerio seksualinis gyvenimas“.

Siūlome šios knygos ištrauką.

* * *

Haroldo Lasswellio knygoje „Psychopathology and politics“ („Psichopatologija ir politika“) rašoma, kad politiniame gyvenime gali gyvuoti daugybė homoseksualumo apraiškų. Politikai susirenka ir dirba išvien nedidelėse grupėse ir ne vienas iš jų patiria sunkumų siekiant stabilumo ir sutarimo tradiciniuose seksualiniuose santykiuose.

Be to, vėliau paaiškės, kad ir Stalino santykiai su moterimis taip pat nesusiklostė, o jo tarpusavio santykiai su bendražygiais politikoje buvo daug sklandesni ir sėkmingesni.

Kai kurios Stalino sumanytos vyriškos orgijos vyko jau karui pasibaigus – 1948 metais. Jos buvo akivaizdžiai homoseksualios pakraipos. Stalinas liepė šokti vyrui su vyru, o pats stebėjo iš šalies ir mėgavosi tuo. Tiksliau, jis suko gramofono rankeną, keitė plokšteles ir stebėjo šokančius šypsodamas per ūsus.

Jei kuris nors iš jų ir džiūgavo, tai nebent tik tautų vadas, nes po du apsikabinusiems vyrams tikrai nebuvo linksma. Pavyzdžiui, lenkų vyriausybės veikėjas Jakubas Bermanas turėjo pakviesti šokti „partnerę“ Molotovą.

„Aš šokau su Molotovu. Tikriausiai tai buvo valsas arba kažkas labai paprasto, bet aš vis tiek neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip reikia judėti. Todėl grojant muzikai, tiesiog judinau kojas. Užtat Molotovas buvo neblogas šokėjas ir aš bandžiau prisiderinti prie jo“, – rašė savo atsiminimuose J. Bermanas.

Anot jo, tvirtai laikydamas valdžią savo rankose, Stalinas turėjo galimybę versti bendražygius įgyvendinti jo homoseksualines fantazijas.

Tiesa, viename vakarėlyje, kuriame netrūko ir svaigalų, Stalinas parodė, kad jis sugeba veikti ir savarankiškai. Sovietų Sąjungos vadas, išgėręs „bruderšaftą“ su Josipu Broz Tito (buvęs Jugoslavijos komunistų partijos vadas), išsitempė kaip styga ir sušuko: „Aš vis dar esu galingas ir turiu jėgų!“ – ir stvėręs Tito abiem rankomis, tvirtai prisispaudė prie jo, gramofonui grojant žinomą rusų liaudies melodiją.

Stalinas, panašu, alkoholiui padedant atsipalaidavo, ir davė valią savo homoseksualinėms emocijoms.

Tuo tarpu Williamas Bullittas – buvęs JAV ambasadorius Sovietų Sąjungoje, savo atsiminimuose rašė: „Vienu metu Stalinas man jautė labai didelę simpatiją. Kartą kiek padauginęs jis pabučiavo man tiesiai į lūpas. Tai buvo labai šlykštus jausmas!“

Iš tikrųjų Stalino iškreipti seksualiniai pomėgiai nėra ištyrinėti. Bent taip, kaip išsamiai aprašyti Hitlerio sekso pomėgiai. Boriso Ilizarovo knygoje „Slaptas Stalino gyvenimas“ pateikti Kremliaus šeimininko rankraščiai, piešiniai ir žymos laukeliuose.

Be to, jis pabraukdavo literatūros kūrinių vietas arba pažymėdavo jas laukeliuose, kur buvo rašoma apie intymius santykius.

Taip pat žinomi ir Stalino sadistiniai erotiniai piešiniai su parašais: „Visiems politinio biuro nariams. Už visus N. Briuchanovo (Liaudies komisarų vadovas, vėliau buvo sušaudytas) padarytus nusikaltimus verta jį pakabinti už kiaušų. Jei išlaikys, tai tada reikia pripažinti jį nekaltu. Tai tas pats, kaip išteisinti teisme. O jei kiaušai atitrūks, reikia paskandinti nusikaltėlį upėje“.

Aptikti ir Stalino nešvankūs komentarai ant Rusijos menininkų eskizų, kuriuose vaizduojami nuogi vyrai. Vis dėlto reikia pripažinti, kad Stalino homoseksualinis gyvenimas buvo daugiau epizodinis, gal net pramoga, o ne rimti ir nuolatiniai lytiniai santykiai su vyrais.

* * *

Ne tik Stalino, bet ir CK sekretorių, liaudies komisarų ir kitų, užimančių aukštus valstybinius postus, moralę atskleidė ir sudėjo į savo dienoraštį Marija Svanidzė (Stalino pirmosios žmonos brolio žmona), pavadinusi juos iškrypėlių šutve. Ji buvo Stalino aplinkos žmogus. Taip pat artimai bendravo ir su jo antrąja žmona Nadežda Alilujeva. M.Svanidzė nemažai parašė ir apie Abelį Enukidzę – vieną ištikimiausių Stalino bendražygių ir N. Alilujevos krikštatėvį.

Tačiau Josifas Visarionovičius puikiai žinojo, ką išdarinėja Kremliaus grietinėlė ir kai kurių iš jų žmonos, kadangi gaunamos ataskaitos buvo gerokai iškalbingesnės nei Marijos Svanidzės dienoraščiai. Stalinas žinojo, kad NKVD vado, liaudies komisaro N.Ježovo žmona Jevgenija turėjo lytinių santykių su pilotu Valerijumi Čkalovu, žurnalistu Michailu Kolcovu, žurnalistu Isaaku Babeliu.

Rašytojui Michailui Šolochovui įžengus į viešbučio „National“ 205 kambarį, kur jo laukė Ženia (Ježovo žmona), šis įvykis, kaip įprasta, taip pat buvo užfiksuotas ir perduotas susipažinti Stalinui, kaip ištvirkauja liaudies komisaro žmona.

Tautų vadas taip pat žinojo, kad žmonių krauju susitepę liaudies komisarai V.Abakumovas, L.Berija, N.Vlasikas tvirkina ir lytiškai santykiauja su berniukais ir mergaitėmis.

Suėmus G. Jagodą, jo kabinete rado keturis tūkstančius pornografinio pobūdžio paveikslėlių ir nuotraukų.

Bet Stalinas tylėjo ir nesikišo. Kaupė kompromatus ir kantriai laukė. O gal priešingai – puikiai juos suprato ir buvo atlaidus vyriškoms silpnybėms? Tiesa, kartais per Politinio biuro posėdžius iškoneveikdavo juos triaukščiais rusiškais keiksmažodžiais, bet tuo viskas ir baigdavosi.

Vis dėlto labiausiai iš jų pasižymėjo CK sekretorius A.Enukidzė, kuris pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi ir didžiule įtaka, galėjo laisvai ir nebaudžiamai ištvirkauti. Į Kremliaus sekretoriatą ir jam pavaldžias valstybines įstaigas priimdavo tik tas moteris, kurios sutikdavo pirmiausiai permiegoti su juo. Po to versdavo savo pavaldines nuolat santykiauti su juo, būti jo sugulovėmis, o kai kurioms iš jų – ir meilužėmis.

Norėdamas atnaujinti ar papildyti savo haremą, Enukidzė naudojo atidirbtus ir patikrintus prievartinius metodus. Pavyzdžiui, kai kurioms moterims taikė privilegijuotas sąlygas. Jos papildomai gaudavo maisto produktų kvotą, būdavo padidinamas darbo užmokestis ir išmokamos premijos.

Jo palaidą gyvenimo būdą nuolat lydėjo girtavimai, kurie baigdavosi orgijomis ir grupiniu seksu. Liepdavo visoms moterims nusirengti nuogai, bučiuoti, glamonėti viena kitą, šokti nuogoms ant stalo. Paskui „svarbiausias sovietų ideologas“ santykiaudavo su keliomis moterimis iš karto. Beveik tuo pačiu metu Maskvoje (o netrukus ir kituose Sovietų Sąjungos miestuose) buvo įkurta organizacija „Bledochod“, kurią sudarė 19 narių ir kurių tikslas buvo kuo daugiau moterų įtraukti į lytinius santykius. Nesvarbu – gražiuoju ar prievarta.

Paprastai penktadienį, baigiantis darbui, jie „pasiskolindavo“ iš profsąjungos ar buhalterijos kasos pinigų ir susitikdavo kurioje nors Maskvos kavinėje, kur ir susipažindavo su moterimis. Nepavykus su jomis pratęsti vakaro, eidavo į kitą kavinę, kur ir vėl „kabindavo“ moteris.

Baigdavo vaišes dažniausiai vienodai: apie antrą valandą nakties išėję iš „Prahos“ restorano, susistabdydavo pakeleivingą mašiną ir likusią nakties dalį praleisdavo su jomis tiesiog darbo kabinetuose: toliau lėbaudavo ir santykiaudavo ant kėdžių ar stalų. Tiesa, nespjaudavo ir į prostitutes. Moterys eidavo iš rankų į rankas.

Tuo tarpu A. Enukidzės adjutantai važinėdavo po Sovietų Sąjungos miestus, kur iš vaikų namų paimdavo kelioms dienoms ar savaitgaliui „į dorovingas šeimas“ nepilnametes ar net mažametes mergaites ir pristatydavo jas Enukidzei bei kitiems CK sekretoriams.

Šie saujomis duodavo mergaitėms saldainiukų su blizgančiais popierėliais ir spalvotų žirniukų, kuriuos prarijus atsipalaiduodavo, tapdavo vangios ir apatiškos. Paskui išrengdavo nuogai, pasiguldydavo ant stalo ir kišdavo į jų lyties organus pirštus arba žaisdavo liežuviu, kol galų gale įsiaudrinus, masturbuodavosi ar išprievartaudavo. Po to grąžindavo mergaites į vaikų namus su iškruvintomis kelnaitėmis.

Išslaptinus dokumentus paaiškėjo, kad 1932 metais iš Novorosijsko vaikų namų buvo paimtos, tvirkintos ir išprievartautos 10-metė Jelena Isajeva, 14-metė Nastia ir 12- metų mergaitė totorė Abiba. 1934 metais iš Orenburgo vaikų namų buvo paimta 11-metė Nina Ganceva, kuri taip pat buvo tvirkinama ir išprievartauta. Šį sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti.

Norėdamas pateisinti palaidą savo gyvenimo būdą ir ištvirkavimus, Enukidzė buvo pasiruošęs skatinti tą patį daryti ir kitus: padėdavo psichologiškai neištikimam vyrui arba perleisdavo jam jau su Enukidze permiegotą sekretorę ar mašininkę.

Stalinas negalėjo šito nežinoti, nes jam buvo perduodama visa informacija.

1935 metais SSSR prasidėjus kampanijai, siekusiai išrauti su šaknimis ištvirkavimus ir palaidą gyvenimo būdą tarp komunistų partijos vadovaujančių ir kitus svarbius postus užimančių darbuotojų, organizacijos „Bledochod“ nariai buvo suimti, o 1936 metais sausio mėnesį – teisiami.

Atliekant tyrimą paaiškėjo, kad viename konspiraciniame bute beveik šešerius metus buvo rengiamos orgijos, kuriose dalyvaudavo apie 45 komunistų partijos narių. Ne vienas iš jų užėmė aukštus postus. Dauguma jų net neslėpė savo „žygdarbių“, nes buvo įsitikinę, kad „draugai“ niekada neišduos.

Per apklausą sovietinių valstybinių įmonių ir įstaigų bei vadovaujantys darbuotojai sakė, kad leido sau girtuokliauti ir ištvirkauti pirmiausiai dėl to, jog tokią poilsio ir atsipalaidavimo formą rinkosi ir labai aukštas pareigas užimantys partinės nomenklatūros atstovai.

Teismo nuosprendžiu, organizacijos „Bledochod“ vadovai buvo nuteisti 10 metų kalėjimo, o eiliniai organizacijos nariai negavo nė pusės tiek.

Nepaisant to, jau 1936 metais aktyviai kovojanti su ištvirkavimais kampanija įgavo naują mastą. Žmonės ėmė vis dažniau kreiptis į prokuratūrą su pareiškimais dėl vadovaujančių darbuotojų pasikėsinimo išprievartauti ar išprievartavimo.

Tuo metu Sovietų Sąjungos prokuratūrą pasiekė ir pareiškimas, kad CK sekretorius santykiavo iškreiptomis sekso formomis ir išprievartavo ne vieną nepilnametę mergaitę, besimokančią baleto mokykloje ir Didžiojo teatro baleriną.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai (2)