XX a. Lietuva ir svarbiausias, didžiausias jos miestas Vilnius išgyveno du pasaulinius karus, nusinešusius daugybę gyvybių, pridariusius didžiulės žalos krašto ūkiui. Antrojo pasaulinio karo įvykiai Lietuvoje daugeliui bent jau pačiais bendriausiais bruožais yra žinomi, bet daugiau nei prieš šimtmetį vykęs Pirmasis pasaulinis iš esmės gerokai primirštas.

Ši knyga – tai Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje gyvenusių žmonių dienoraščių ir prisiminimų fragmentai. Joje pasakojama apie dramatišką miestui laikotarpį – 1915-ųjų antrosios pusės įvykius, – paskutinius carinės valdžios ir pirmuosius vokiečių okupacijos mėnesius.

Skaitydami skirtingų tautybių autorių tekstus, nušviečiančius tuos pačius įvykius, galime susidaryti kur kas visapusiškesnį, objektyvesnį vaizdą nei iš vieno žmogaus pasakojimų.

Tačiau bendra atmosfera nekinta. Prieš akis iškyla visuotinis nerimas, minios gatves užtvindžiusių pabėgėlių, karštligiškas carinių įstaigų ir paminklų evakavimas, sąmyšis ir miesto bombardavimai, trumpas tarpuvaldžio laikotarpis, artėjančių vokiečių baimė ir pirmieji kaizerio valdžios potvarkiai. Tai be galo dramatiškas Vilniaus istorijos tarpsnis, nors pats miestas, rusams suvokus gynybos beprasmiškumą ir laiku atsitraukus siekiant išvengti galimos apsupties, beveik nenukentėjo.

Knygoje įrašai sudėlioti dienomis, todėl neįtikėtinai įdomu palyginti įvairių auto­rių, lenkų ir lietuvių, pasakojimus apie tuos pačius įvykius bei jų vertinimus. Origi­naliuose tekstuose sutinkamos datos pagal senąjį Rusijos imperijoje galiojusį Julijaus kalendorių skaitytojų patogumui perrašytos pagal naująjį, – Grigaliaus.

Knyga siekiama atkreipti skaitytojų dėmesį į įvykius mieste ir jo apylinkėse, to meto gyventojų bei valdžios nuotaikas, todėl stengtasi pateikti tik tuos prisimini­mų fragmentus, kuriuose atsispindi visuotiniame sąmyšyje ir nežinioje pasken­dusio Vilniaus gyvenimas.

Komentarai (1)