Dingę, pamesti, pamiršti. Suomijoje gimusi švedų kilmės žurnalistė Sonya Winterberg savo knygoje „Mes – vilko vaikai. Palikti Rytų Prūsijoje“ nagrinėja be galo skaudžią, tačiau iki šiol mažai kam žinomą temą – vadinamųjų „vilko vaikų“ likimus.

1944 m. Raudonajai armijai įsiveržus į Rytprūsius, karo chaose ir suirutėje daugybė vaikų neteko tėvų, pasimetė geležinkelio stotyse, buvo kitaip atskirti nuo šeimos. Badas, šaltis, Raudonosios armijos ir sovietinių kolonistų agresija tapo nuolatiniu jų palydovu.

Nelaimingieji mažamečiai išgyvendavo tėvų, brolių ir seserų mirtį, būdavo priversti patys prasimanyti maisto, susirasti užuovėją nuo šalčio, pastogę nakvynei. Kadaise turtingam ir klestinčiam Rytprūsių kraštui virtus karo nualinta dykuma, daugelio mažųjų benamių žvilgsniai krypo į Lietuvą – savotišką „pažadėtąją žemę“, kur didesnės galimybės išgyventi.

Tarp vilko vaikų sklandė naivūs, dažnai be galo pagražinti pasakojimai, kad ten, Lietuvoje, – kur kas saugiau, ramiau ir sočiau nei išprievartautoje tėvynėje. Būtent tai ir lėmė „vokietukų“ (taip juos vadino mūsų krašte) atsiradimą Lietuvoje, jų gyvenimą tarp lietuvių, dažnai nelengvą, gavus naujas lietuviškas tapatybes ir vis labiau išsitrinant vokiškai savimonei. Su Vokietijoje gyvenančiais giminaičiais daugelis buvusių „vilko vaikų“ susitiko tik kritus Geležinei uždangai, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę.

Savo knygoje S. Winterberg pasakoja apie konkrečių žmonių likimus. Kai autorė rinko medžiagą, didžioji dalis buvusių pokario našlaičių gyveno Lietuvoje. XX a. pabaigoje kai kurie iš jų bandė repatrijuoti į Vokietiją ir ten įsikurti, bet nepritapę grįžo atgal.

Kiekvieno „vilko vaiko“ pasakojimas – labai asmeniška, jaudinanti istorija. Nelaimingi vaikai tapo dviejų tarpusavyje susigrūmusių monstrų, raudonojo ir rudojo, aukomis, negailestingo likimo įkaitais. Pirmą kartą lietuviškai pasirodžiusi S. Winterberg knyga „Mes – vilko vaikai. Palikti Rytų Prūsijoje“ nė vieno nepaliks abejingo.

Komentarai ()