Ši knyga – tragiškas liudijimas. Ją parašė lietuvių pedagogas, kunigas Stasys Yla (1908–1983) – vienas iš nacių įrengtos Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinių.

Kartu su kitais lietuvių tautos atstovais, kurių didžiąją dalį sudarė inteligentai, St. Yla tapo nacių vykdomos politikos Lietuvoje įkaitu. Pačiame tikriausiame pragare patirtais išgyvenimais jis pasidalino gyvendamas emigracijoje. Pirmą kartą knyga „Žmonės ir žvėrys“ pasirodė 1951 m. Jungtinėse Valstijose, o Lietuvoje perleista tik ištrūkus iš kitos totalitarinės imperijos – SSRS, gniaužtų.

Lietuvių inteligentų kalinimas Štuthofe – be galo dramatiškas XX a. mūsų istorijos epizodas. 1943 m. pradžioje, padėčiai frontuose vis labiau krypstant vokiečių nenaudai, Trečiojo reicho vadovybė nusprendė tirpstančius gyvosios jėgos išteklius papildyti okupuotose teritorijose naujai suformuotomis SS divizijomis. Latvijoje ir Estijoje tokius legionus pavyko suburti, o štai Lietuvoje visos mobilizacinės pastangos nuėjo perniek. Įtakingo pogrindžio dėka jaunimui įteigta, kad naciai, vengdami mūsų kraštui suteikti tvirtas būsimos nepriklausomybės garantijas, siekia pasinaudoti lietuviais kaip patrankų mėsa.

1943 m. kovo 13 d. Rygoje surengtame pasitarime, kuriame dalyvavo Lietuvos generalinis komisaras A. von Rentelnas ir SS reichsfiureris H. Himmleris, už legiono steigimo sabotavimą nuspręsta atkeršyti. Vos po kelių dienų Vilniuje, Kaune, Marijampolėje ir Šiauliuose prasidėjo tikrų ir tariamų „sabotuotojų“ suėmimai, uždaryti Vilniaus ir Kauno universitetai. Iš viso suimti 46 asmenys, tarp kurių buvo šios knygos autorius kunigas St. Yla, literatas B. Sruoga, parašęs garsųjį „Dievų mišką“, lietuviško lito tėvu vadinamas profesorius Vladas Jurgutis, karininkas Jonas Noreika – būsimasis pogrindinės Lietuvos Tautinės Tarybos steigėjas, žinomas Generolo Vėtros slapyvardžiu, kalbininkas, vokiečių okupuotos Lietuvos tarėjas švietimo reikalams Pranas Germantas, kiti iškilūs mūsų krašto asmenys. Mokslininkai, gimnazijų direktoriai, dvasininkai, meno pasaulio ir spaudos atstovai. Daugelis jų trumpai kalinti gestapo požemiuose, o paskui traukiniais ir sunkvežimiais išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Suėmimas ir įkalinimas rėmėsi specialiu nacių teisės paragrafu, – vadinamuoju „apsauginiu areštu“, leidžiančiu suimti bet kurį asmenį be kaltinimo, tyrimo ir nuosprendžio neapibrėžtam laikui, ir tik vėliau visiems paskelbtas Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje SS štandartenfiurerio K. Jägerio pasirašytas kaltinimas, kad suimtieji vadovavo pasipriešinimo judėjimui ir veikė prieš vokiečių paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją.

Trumpai apie Štuthofą. Ši vokiečių koncentracijos stovykla buvo įkurta 1939 m., keliasdešimt kilometrų į rytus nuo Dancigo (dab. Gdansko, Lenkija), Vyslos deltoje prie pat Baltijos jūros pakrantės. Nors Štuthofas ir nepatenka į vadinamųjų didžiųjų nacių „mirties stovyklų“ sąrašą, lageryje galiojo lygiai tokia pati žmogėdriška tvarka, besiremianti kriminalinių sadistų iškėlimu virš kitų kalinių ir visiška SS sargybinių savivale. Čia atskiro žmogaus gyvybė nieko nereiškė, siautėjo badas, baisiausios ligos ir kankinimai. Iš viso per šią stovyklą perėjo apie 110 tūkst. kalinių. Apie 65 tūkst., daugiau nei pusė, žuvo.

Kunigas St. Yla savo pasakojimą pradeda nuo tos akimirkos, kai 1943 m. kovo 26 d. sunkvežimiai su lietuvių kaliniais sustoja prie Štuthofo... Kai kuriems lietuviams ši kelionė buvo paskutinė.

Šiame knygos leidime išsaugota originali autoriaus kalba, pavardžių ir vietovardžių rašyba. Ji iliustruota originaliais R. Vaitkaus piešiniais.

Komentarai ()