„Rytų Prūsijos dienoraštis. Gydytojo užrašai 1945–1947 m.“: autorius tapo liudininku to laikotarpio, kai, rodėsi, atsivėrė pragaro ir mirties vartai ()
Leidykla „Briedis“ pristato Hanso Grafo von Lehndorffo (1910–1987) knygą „Rytų Prūsijos dienoraštis. Gydytojo užrašai 1945–1947 m.“, kuri mus nukelia į Antrojo pasaulinio karo pabaigą ir ankstyvąjį pokarį. Vokiečių kariuomenę stumianti Raudonoji armija įsiveržia į Rytų Prūsiją – „fašistinio žvėries irštvą“, kaip skelbė Stalino propagandininkai. Kaimas po kaimo, miestelis po miestelio niokojami ne tik įnirtingų kautynių, bet ir atėjūnų teroro, plėšimų, žudynių, prievartavimų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Neišvengiamai artėjant negailestingam priešui, iš senos ir garbingos Rytprūsių giminės kilęs šios knygos autorius gydytojas chirurgas nenuilstamai atlieka savo pareigą vienoje Karaliaučiaus ligoninėje. Prieš jo akis rutuliojasi tikra tragedija: nuo raudonojo maro besitraukiančių pabėgėlių virtinės, miesto apšaudymai ir bombardavimai, kasdieniai pranešimai apie vis naujas aukas.
Ir štai aklos neapykantos bei keršto troškimo apsvaiginti raudonarmiečiai jau Karaliaučiuje. Visi keliai atkirsti. Gydytojas Hansas von Lehndorffas supranta, kad reikia kliautis tikėjimu, dirbti toliau ir stengtis žūtbūt išgyventi. Nepaisant aplinkui tvyrančios neapykantos nugalėtiems vokiečiams, nepaisant to, kad savo paties žemėje jie tapo beteisiai.
Tačiau gyvenimas sovietų užgrobtame Karaliaučiuje be galo sunkus ir labai pavojingas. Aplinkui daug chaoso ir netvarkos, girtų okupantų savivalės ir prievartos, susidorojimų be teismo su visais įtariamaisiais, nepatikusiais. Po pusmečio, praleisto NKVD karo belaisvių ir internuotų asmenų stovykloje, iš visų jėgų ligoniais ir sužeistaisiais besirūpinęs H. von Lehndorffas netikėtai sužino, kad planuojama jį vėl suimti, tad priėmė vienintelį teisingą sprendimą – bėgti. Įveikęs ilgą ir pavojingą kelią, autorius atsidūrė ir laikinai apsigyveno Lenkijai atitekusioje Prūsijos dalyje, kur visais įmanomais būdais naikinti paskutiniai vokiškumo daigai.
1947 m. H. von Lehndorffas atvyko į komunistinę VDR, o paskui persikėlė į Vakarų Vokietiją. Viską, ką per tuos metus matė ir patyrė, gydytojas stengėsi užsirašyti, tačiau publikuoti užrašus pasiryžo tik po dvylikos metų, prisiminimų žaizdoms užsitraukus.
Šioje knygoje nerašoma, bet jau būdamas Vokietijoje jis sužinojo apie siaubingą savo motinos Marijos von Lehndorff ir brolio likimą. Juos ir dar šešiolika civilių pabėgėlių, bandančių gelbėtis nuo artėjančių „išvaduotojų“, užklupo ir sušaudė raudonarmiečiai.
Nuo 1954 m. Hansas von Lehndorffas vadovavo vienai iš Bad Godesbergo ligoninių. 1972 m., kai dėl nusilpusio regėjimo negalėjo vykdyti gydytojo pareigų, tapo ligoninės kapelionu. Ypatingą vietą autoriaus gyvenime visada užėmė religija. Būdamas dvasininkas jis aktyviai pamokslavo, teikė nuolatinę paramą socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms, kaliniams ir narkomanams. Nuo 1949 m. autorius priklausė protestantiškajam Šv. Jono ordinui, 1952 m. įšventintas į šios organizacijos riterius.
2017 m. Rytų Europos vokiečių kultūros fondo prezidentas Klausas Weigeltas apie H. von Lehndorffą rašė: „Šio didžio žmogaus būties paslaptis slypi krikščioniškame tikėjime. Jo veiksmai ir laiškai – šio tikėjimo liudytojai. Grafas Lehndorffas tapo liudininku to laikotarpio, kai, rodėsi, atsivėrė pragaro ir mirties vartai. Jis galėjo pasakyti: „Mes regėjome jo šlovę“ (Evangelija pagal Joną 1:14) ir jis pasirinko šią frazę kaip „Rytų Prūsijos dienoraščio devizą“, kuriame pasakojama apie žodžiais sunkiai nusakomą siaubą.“