Iš Azijos atkeliavusi „juodąja mirtimi“ praminta liga neatpažįstamai pakeitė Senąjį žemyną: lavonai voliojosi gatvėse, pakelėse, puvo kaimo lūšnose ir dvaruose – laidoti numirėlius turėjo specialūs „pasmerktųjų“ būriai  ()

Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – amerikiečių istoriko Johno Kelly knygą „Juodoji mirtis. Didžiojo maro išsami istorija“.


XIV a. Europą siaubęs maras – viena didžiausių, jei ne pati didžiausia viduramžių pasaulio tragedija. Iš Azijos atkeliavusi „juodąja mirtimi“ praminta liga neatpažįstamai pakeitė Senąjį žemyną, sukėlė tiek kankynių bei mirčių, kad, net pa­lyginti su abiejų pasaulinių karų aukomis ir 27 milijonus gyvybių pasaulyje nusinešusia AIDS pandemija, mirčių nuo maro skaičius vis tiek stulbina. Europoje, kurios duomenys yra išsamiausi ir tiksliausi, maras pasiglemžė trečdalį visų gy­ventojų, kitur – pusę, o kai kuriuose regionuose – 60 %.

Be galo religingoje viduramžių visuomenėje didysis maras vertintas kaip dangiškoji bausmė už nuodėmes, kaip prakeiksmas, nuo kurio nėra išsigelbėjimo. Aristokratus ir prasčiokus, turtingus ir vargšus be atrankos šienaujanti epidemija pagimdė neviltį ir begalinį siaubą, miestuose ir kaimuose nespėta laidoti mirusiųjų. Daugiadieniai lavonai voliojosi gatvėse, pakelėse, puvo kaimo lūšnose ir dvaruose. Prie jų tiesiog bijota liestis, todėl laidoti numirėlių burti specialūs „pasmerktųjų“ būriai.

 

Siaučiant marui, Europoje sustiprėjo prieš žydus nukreipti pogromai, nes kitatikiai judėjai buvo kaltinami ne tik mirtinos ligos sukėlimu, bet ir platinimu, gausėjo rimbais besiplakančių atgailautojų – flagelantų gretos, to meto kultūroje užgimė be galo niūrus „mirties šokio“ vaizdinys.

Skaitomiausi Naujausi

 

Johno Kelly bestseleryje „Juodoji mirtis. Didžiojo maro išsami istorija“ ne tik aprašomi apokaliptiniai katastrofos vaizdiniai, bet ir nušviečiamos epidemijos priežastys, pagrindinės plitimo kryptys, pateikiama daugybė mažai žinomų faktų. XIV a. maro mastai lyginami su ankstesnėmis ir vėlesnėmis žmoniją užgriuvusiomis epidemijomis, supažindinama su šiuolaikiniais ligos tyrimais. Autorius tarsi vedžioja skaitytoją po Europos kraštus, miestus ir kaimus, pasakodamas ne tik apie sukrečiančius maro padarinius, bet ir apie begalines, neįtikėtinai narsias, tačiau dažnai beviltiškas žmonių pastangas įveikti nelaimę.

 

Pulicerio premijos laureatas, amerikiečių istorikas ir publicistas Richardas Rhodesas savo kolegos Johno Kelly darbą pavadino puikia, svaria, humaniška ir pamokančia knyga. Jam antrino garsus britų žurnalistas, rašytojas, daugybės bestselerių autorius Simonas Winchesteris: „Dar niekada nebuvo geriau parašytos ir labiau įtraukiančios ataskaitos apie baisiausią epidemiją žmonijos istorijoje.“

Knygą iš anglų kalbos vertė Jurga Žąsinaitė

Aut. teisės: www.technologijos.lt
(12)
(1)
(11)

Komentarai ()